Daiva – jauna, graži lietuvaitė, kurią susiklosčiusios aplinkybės išstūmė iš Lietuvos ir ji atsirado Londone. Daili šviesiaplaukė bandė dirbti keliuose baruose, tačiau nuolat susidurdavo su albanų, turkų ir kitokių, tamsesnių žmonių priekabiavimu. Nusprendusi, jog tokio pobūdžio darbai ne jai, kaip ir daugelis lietuvių moterų, įsidarbino penkių žvaigždučių viešbutyje, pačiame sostinės centre. Kas iš tiesų slypi už prabangių viešbučio durų, atviras Daivos pasakojimas.

Visai neseniai viešbutyje, kuriame dirbu, mums parodė filmuką, kaip esą mes aptarnaujame klientus. Atvyko rusų žurnalistė, ji įsidarbino viešbutyje kambarine. Slapta kamera nufilmavo, kaip merginos valo kambarius.. To filmuko esmė, kaip dirba rytų europietės. O dirba eneva baisiai. Mūsų viešbučio vadovybė apkaltino mus visom būtom ir nebūtom nuodėmėm. Tvarka yra tokia – ateina nauja mergina, ją per dvi dienas turi apmokyti senbuvė, kuri dirba gerai. Per tas dvi dienas reikia išmokyti darbo subtilybių ir parodyti visą viešbutį – nuo – iki. Žurnalistė filmavo, kaip vyko jos apmokymas. Pirmiausia ją apmokanti moteris, beje, juodaodė, liepė įsivaryti dulkių siurblį į kambarį, nes taip atrodo, kad ,,tu siurbi“. Tokiu būdu galima apgauti savo prižiūrėtojus. Tačiau, ką mes taip apgaunam? Tik pačios save – jei neišsiurbliuosi dabar, vėliau vis tiek reikės. Kita pamokėlė - jei reikia nuvalyti dulkes, geriausia tai daryti su pagalvės užvalkalu... Tai tiesa, mes taip darom – niekas geriau nevalo dulkių kaip pagalvės užvalkalas.
Trečia pamokėlė vonioje – tualetiniu šepečiu reikia išveisti klozetą, tuo pačiu kriauklę ir vonią... Man taip pat yra tekę taip ,,nusižengti“ – šveičiau tuo šepečiu vonią, nes klientas ją buvo ...pridergęs. Kitaip buvo neįmanoma. Pamokėlė tęsiasi – „mokytoja“ viską vonioje dar apšluosto su kliento rankšluosčiu, jį pakabina į vietą. Kempine peršluosčiusi klozetą, ta pačia išvalo puodelius... Viskas vyksta beprotišku greičiu. Žurnalistė pasibaisėja, kaip taip galima, jai paaiškinama, jog, jei niekas nemato, galima – svarbiausia padaryti, o kaip, nėra jokio skirtumo. Kitaip nieko nespėsi. Tame kambaryje gyveno šeima su mažais vaikais, o jos pavaliusio klozetą, šveitė indus. Buvau tikrai šokiruota. Pasak pamokymų, svarbiausiai nekreipti dėmesio, kas gyvena, toks darbas ir tiek.
Šitas filmukas, nufilmuotas slapta kamera, buvo parodytas per kažkurią britų televiziją, kilo baisiausias skandalas, mūsų viešbučio vadovybė taip pat griebėsi griežčiausių priemonių, kaip apsaugoti savo klientų elementariausias teises bent jau į higieną. Bjauriausia, kad tokiais darbo metodais buvo apkaltintos tik rytų europietės. Mes vėliau kalbėjomės su bendradarbėmis apie šį įvykį. Nepateisiname tos ,,mokytojos“, suprantame, kad klientai mokėdami labai nemažus pinigus už penkių žvaigždučių viešbučio paslaugas, tikisi jų kokybiškų, tačiau... Yra ir kita pusė, niekas nekreipia dėmesio į mūsų teises. Krūvis žvėriškas – kiekvieną dieną turime išvalyti begalė kambarių – per dieną po 14. Paprastesniuose viešbučiuose ir daugiau. Nuo mūsų lupa devynis kailius, reikalauja ir kokybės, ir kiekybės, o tai neįmanoma. Kodėl esame priverstos valyti dulkes su pagalvių užvalkalais? Todėl, kad nėra laiko pasiimti, tam skirtų skudurų arba jų iš viso neturime, o išvalyti reikia.
Labai dažnai yra daromi nuodugnūs patikrinimai. Ateina vadybininkai, aklai pasirenka vieną jau sutvarkytą kambarį ir išverčia viską. Dažniausiai tikrintojai nebūna patenkinti tvarkymo kokybe. Vienam kambariui sutvarkyti paprastai turime 35 minutes, tai labai mažai, nes labai dažnai numerius randame tokius, kad sunku kam nors ir papasakoti...
Tarkime, kartą radau ant telefono krūvą fekalijų. Ir tai daro vadinamieji VIP (very important person) klientai, kuriems kambariai tvarkomi ypatingai. Viešbučiui jie labai svarbus, nes atvažiuoja dažnai, negaili pinigų. Sunku, pasakyti, kas dedasi tokio žmogaus galvoje – galbūt jis turi psichologinių sutrikimų, o gal tiesiog negerbia nei viešbučio, nei jame dirbančių. Mintyse, pagalvoji ,,kiaule, tu kiaule“, tačiau valyti vis tiek turi.
Seniai pakeičiau nuomonę apie ypatingai turtingus klientus. Dabar žiūriu į tokį ir beveik šimtu procentų žinau, kad po ARMANI kostiumu ar PRADA suknele slepiasi tokie ,,grožiai“... Kokie? Yra toks anekdotas – sūnus klausia tėvo: ,,Tėveli, niekaip nežinau, kur mano kelnaičių priekis, o kur užpakalis?“ Tėvas atsako: ,,Kiek kartų tau galiu kartoti, žiūrėk pagal spalvą – ten kur geltona – priekis, o kur ruda – užpakalis...“ Nelabai gražus anekdotas, tačiau tų turtuolių apatiniai būtent tokie.
Moterys, o ypač amerikietės savo netvarkingumu ir nešvara tiesiog pritrenkia. Atidarai spintą (reikia paimti nešvarių skalbinių maišą) ir pamatai prašmatniausią suknelę. Kaip kokia Pelenė pagalvoji, kaip pati su ja atrodytum, atsidūsti ir trauki toliau tvarkytis. Atidarai vonios duris ir pamatai tos ponios apatinius... Be komentarų... Tada pagalvoji: ,,Kokia gėda būtų, jei tave kas nurengtų...“ O dar būna visur, kur tik įmanoma primėtyta panaudotų higieninių paketų.
Vieno VIP kliento nebenori įleisti net viešbutis, atrodo, kad jis jau paskelbtas nepageidaujamu, nes, kiek kartų gyveno, tiek tuštinosi į vonią. Kaip tai išvalyti ir kokie kvapai tvyro to VIP kliento numeryje galite patys įsivaizduoti. Saugumo sumetimais viešbutyje langai nedarinėjami, oras grynininamas specialiu ozoną skleidžiančiu aparatu.
Kitas visada šlapinasi tik į gėlių vazonus ir niekur kitur. Ir tokie rėkia apie savo teises...
Negaliu sakyti, kad visi tokie, būna ir labai mandagių ir malonių. Na, padaugino žmogus savaitgalį, na, neatlaikė skrandis. Parašo atsiprašymo raštelį kambarinei, palieka kelis svarus, normalus požiūris.
Gyveno viešbutyje garsi futbolo komanda, tvarkiau jų kambarius. Viena komandos žvaigždė niekaip nespėdavo nueiti į tualetą, pradėdavo tuštintis jau kambaryje. Gali bėda atsitikti, tačiau ne kasdien. Juokas ima, kai viešbučio vadovybė nuolat kala į galvas, kaip elgtis su įžymybėmis – jokiu būdu nelįsti fotografuotis, neprašyti autografų, neduodi jokiems spaudos atstovams interviu ir t.t. Ar jūs manote, kad aš norėčiau nusifotografuoti ar paprašyti interviu iš to ,,kakaliaus“? Tikrai, ne!
Kartais tai, ką pamatai klozete, priverčia pagalvoti, kad vyrai tikrai galėtų gimdyti... Jie net nepasivargina nuspausti vandens nuleidimo mygtuko...
Jau seniai manęs nebestebina išmėtyti panaudoti prezervatyvai, tačiau, kai iš jų padaroma savotiška instaliacija... Viename kambaryje radau ,,dailiai“ iškabintus ant šviestuvų, iškarstytus ant puodelių. Atidarai duris ir kaskart lauki siurprizo.
Jei viešbutis, iš vieno numerio gauna apie 220 svarų, kambarinė, už jo išvalymą – apie du svarus. Labai sunku tvarkytis savaitgaliais, o ypač sekmadieniais. Žmonės ilsisi, miega, mylisi, valgo, pagiriojasi ir visiškai nenori savo kambaryje matyti kambarinės su skuduru, tačiau darbo krūvis dėl to visiškai nesumažėja. Po savaitgalių labai nemalonu valyti, nes daugelis atsineša maisto į numerius, jis pašvinksta, vos ne kirmėlės raitosi, dvokia, o ypatingai rytietiški patiekalai. Tačiau eini dantis sukandęs, valai ir tvarkai. Mitas, kad kambarinės gauna daug arbatpinigių. Niekas nenori, ir taip jau nemažai sumokėjęs už numerį, palikti tų kelių svarų. Pragyvena žmonės po kelias savaites, sveikiniesi, linkčioji, tvarkai, surenki jo nešvarius apatinius, o jis išvažiuoja ne tik arbatpinigių nepalikęs, net nepadėkojęs.
Manau, kad tokie dalykai vyksta visuose viešbučiuose, o ypač prabangiuose. Leidžiu sau daryti išvadą, kad kuo turtingesnis žmogus, tuo labiau išsidirbinėja. Specialiose atsiliepimų knygose vieni nusiskundimai, viskas negerai, nešvaru, padavėjų kūno kvapas nemalonus, kambarinės nesišypso vakarais. Patikėkit, po 14 įvairiausių kambarių išvalymo, šypseną išspausti labai sunku. Mus specialiai moko šypsotis, dėl to, tos šypsenos dirbtinės, moko, kad maždaug už 15 metrų pamačius klientą reikia nustoti dirbti ir pradėti šypsotis, likus penkiems metras ištarti ,,how are you“, praėjus, dar nulydėti paslaugumo kupinu žvilgsniu ir pan. Niekada negali pasakyti klientui ,,ne“, išskyrus, jeigu jie reikalauja intymių paslaugų. Tokių irgi pasitaiko ne taip retai. Viena futbolo žvaigždė net pinigus siūlė jo kambarį valančiai merginai, už tai, kad ji suteiktų ,,kitokių“ paslaugų. Tokiu atveju, viešbučio vadovybė stoja ginti savo darbuotojų, tačiau tik šiuo vieninteliu atveju.
Darbas beprotiškai alinantis, niekas ilgai neišlaiko, galbūt todėl ir dirba daugiausia išeivės iš rytų Europos, nesibaidančios jokio darbo.
Pati kartais pagalvoju, kad jei apsistočiau šiame viešbutyje ir žinočiau, kad valė tokia kaip aš, tikrai nebijočiau ir basomis vaikščioti, ir praustis, ir į lovą atsigulti.