Keturių šunų užpulta lietuvė sako dar ilgai negalėsianti ramiai išeiti į parką. Niekada net nemąstėme, kad su mumis taip gali nutikti. Išeiti su šunimi pasivaikščioti bijosiu dar ilgai, bet ponia Jūratė įvykio, apie kurį pasakodama nuo rėkimo užkimusiu balsu vos sulaiko ašaras, palikti likimo valiai neketina. Bylinėsiuosi teisme ir eisiu iki galo. Tačiau ieškoti atsakingų už šeimai padarytą materialinę, fizinę ir moralinę žalą, pasirodo, nėra taip paprasta.
Ten pat šešerius metus
Į šalia namų esantį parką ponia Jūratė bei kiti šeimos nariai savo augintinį prancūzų pudelį Kokį veda jau šešerius metus, kiekvieną dieną po du kartus. Per tiek metų jau spėjome pažinti žmones, jų augintinius pažįstame visus, kurie parke vaikščioja, kalbėjo moteris. Tą kartą, kai įvyko nelaimė, žmonių parke beveik nebuvo vos vienas kitas. Tolumoje ponia Jūratė matė dvi moteris su keturiais palaidais šunimis. Stafu (Amerikiečių Stafordšyro terjeriu), rotveileriu, mastifu ir amerikietišku buldogu, vardijo veisles pašnekovė. Šiuos stambius keturkojus lietuvių šeima matydavusi dažnai. Jie bėgioja ne tik be pavadžio, bet ir be apykaklės. Prašydavome šeimininkų, kad šunis pasiimtų, bet tie žmonės į mūsų prašymus nereaguodavo.
Minutės virto amžinybe
Pirmiausia ponia Jūratė pamatė link jų per visą veją lekiantį stafo veislės šunį ir iš karto šeimininkei pradėjo šaukti, kad jį sudrausmintų, sulaikytų, tačiau toji, pasak Jūratės, nieko nedarė. Kiti trys pradėjo lėkti jam iš paskos. Per pievą skuodžiančius keturis stambius šunis pamačiusi moteris instinktyviai pasiruošė gelbėti savo augintinį ši mintis buvo vienintelė. Ponia Jūratė, vos sulaikydama jaudulį, pasakojo išgyvenusi košmarą: Savo Kokį užguliau ir iš visų jėgų bandžiau saugoti, laikiau po savimi, o jie iš visų jėgų traukė iš po manęs tai iš priekio, už galvos, tai iš nugaros. Iš visų pusių. Grumtynės vyko apie 15 minučių. Jos Jūratei virto amžinybe. Vienu metu pajutau, kad mano jėgos senka, pasakojo moteris. Aš tuos šunis kiek pajėgiu nustumiu, o jie puola atgal. Pagalvojau viskas, pagalbos nesulauksiu. Jeigu dabar savo šunį paleisiu, jį tikrai sudraskys. Tą akimirką, kai vilties beveik jau buvo nelikę, Jūratė pamatė vyrą, tolėliau nuo jų rišantį savo šunį: Tada supratau, kad man padės.
Paskambino į Ameriką
Pasibaigus grumtynėms, pakėlusi galvą Jūratė pamatė, kaip viena iš šunų šeimininkių ant rotveilerio stengiasi užmesti grandinę. Užmesti! pabrėžė. Tai rodė, kad ji pati prie savo šuns bijojo prieiti. Ištikta šoko Jūratė negalėjo pasikelti nuo žemės - jos kojos buvo tarsi paralyžuotos. Taip išbuvo tol, kol atvažiavo policija. Policijai Jūratė paskambino iš karto, kai tik atsirado galimybė. Juokinga, nusijuokia, surinkau ne 999, o 911 paskambinau į Ameriką. Bet iš karto gavau atsakymą, policija atvyko labai greitai per kelias minutes, gal greičiau. Atvykusi policija iškvietė paramedikus, šie greitąją. Beveik nieko nejaučiau, nieko negirdėjau, tik visa tirtėjau, verkiau ir šaukiau: nepaleiskite šeimininkių, sulaikykite jas, kad nepabėgtų, pasakojo moteris.
Atsiprašymo nesulaukė
Užpuolusių keturkojų šeimininkės ponios Jūratės net neatsiprašė: Nepasakė man nė vieno žodžio. Aš tik girdėjau, kai viena iš jų atvykusiems medikams suriko: Jai nieko neatsitiko, nebent šuniui. Policininkai pasiteiravo Jūratės, ką daryti su ją užpuolusiais šunimis, bet moteris sako buvusi ištikta tokio šoko, kad nežinojo, nė ką atsakyti. Į klausimus atsakinėjo klausimu: kaip gali būti, kad šunys laksto be pavadžio, o šeimininkes perspėjo: susitiksime teisme. Tuo metu neturėjau jėgų aiškintis, bet dabar labai norėčiau paklausti, negi jos nepamąstė, kaip su savo augintiniu, kuris bėgioja net be apykaklės, susitvarkys, jeigu jam kažkas nepatiks ir jis ims pulti. Vieno suvaldyti neįmanoma, o mus juk puolė keturi. Tikiuosi, jos pagaliau suprato, ką jų šunys gali.
Žaizdų daugybė
Jūratę su jos augintiniu paramedikai parvežė į namus, moteriai liepė apsižiūrėti, ar nėra įkandimų, ir jeigu jų ras, būtinai atvykti į ligoninę skiepytis. Jūratė rado kandimo žaizdą į kelio kaulą, o po kelių dienų išryškėjo mėlynės: Mano kūnas buvo visas mėlynas, nusėtas šunų pėdų antspaudais. Sukandžiotą lietuvių šeimos augintinį iš karto nuvežė į šunų ligoninę ir ten kelioms dienoms paliko. Jo oda buvo atplėšta nuo raumenų. Šunys puldami kimba dantimis ir odą plešia į viršų, paaiškina ponia Jūratė. Įkandimų veterinarijos gydytoja ant pudelio kūno suskaičiavo apie 100, visas šias žaizdas reikėjo siūti. Augintinio gydymas šeimai kainuoja nemažus pinigus: kelių dienų apsilankymas veterinarijos klinikoje prikapsėjo apie 500 svarų sumą ir ji vis dar didėja. Mokam mes, nes mūsų Kokis nedraustas, skaičiuoja pašnekovė. Tačiau tikimės išlaidas atgauti per teismą.
Reikėjo ne tik skiepo
Fizinė žala didelė, moralinė tikrai nemažesnė. Jūratė greitai po įvykio paskambino po incidentų moralinę, psichologinę pagalbą teikiančiai organizacijai: Man reikėjo ne tik skiepo. Kai Londono žinios kalbėjosi su ponia Jūrate, nuo nelaimės buvo praėjusi savaitė. Bet man atrodo, jog tai nutiko vakar. Aš jaučiu, kaip man visur skauda. Atsigulu ir bijau užmigti, nes vis dar sapnuoju, kad mane drasko šunys. Mes ir toliau vedam Kokį į parką, tačiau praradom ramybę vaikščiojam ir dairomės, atrodo, kad mus tuoj užpuls. Jeigu pamatau šunį, kurio nepažįstu, rėkiu šeimininkui, kad jį pasiimtų. Kitų akimis turbūt atrodau keistai, bet kitaip negaliu elgtis labai stipriai veikia savisaugos instinktas.
Nukentėjo ne pirmą kartą
Tai nepirmas atvejis, kai lietuvių šeima ir jų augintinis tampa be pavadžių vedžiojamų keturkojų aukomis. Mus jau puola trečią kartą, sako moteris. Kartą, kai Kokį vedžiojo mano mama, jam į kaklą įsikibo netyčia iš mergaitės rankų ištrūkęs šuo. Ji tiesiog buvo nepajėgi, per silpna kontroliuoti savo augintinį. Antrą kartą buvome dviese aš bei, ačiū dievui, mano vyras, kuris ir apgynė, nors gana sunkiai. O šį, trečią kartą, teko daugiausiai. Ramybės netekusi lietuvių šeima sako norinti šį klausimą kelti į viešumą, kalbėti apie tai, kad dideli šunys būtinai turi būti vedžiojami su pavadėliu. Gal ir be antsnukio, bet su pavadžiu, kad galėtum jį kontroliuoti. O jeigu aš būčiau ėjusi su vaiku? Kiek dar nelaimių reikia, kad kažkas kažką imtų daryti? retoriškai klausia pašnekovė.
Tiesos vis dar ieško
Ponia Jūratė iš karto kreipėsi į policiją. Bus teismas, sako. Eisiu iki galo. Sutuoktiniai ėmė ieškoti teisybės, domėtis, kokios Anglijoje šunų laikymo taisyklės. Čia jos kitokios, apskambinėjusi kelias įstaigas sužinojo šeima. Lietuvoje šuo turi būti vedžiojamas su pavadžiu, su antsnukiu, o čia to nereikalaujama. Mums taip ir pasakė: šioje šalyje gali vedžioti šunį palaidą, bet, jeigu kas nors atsitinka, atsako šeimininkas. Mums nieko kito nelieka, kaip paduoti į teismą tas moteris už tai, kad jos savo šunų nekontroliavo, po įvykio sakė moteris. Nuo incidento praėjus daugiau nei mėnesiui, Londono žinios paskambino poniai Jūratei pasiteirauti, ar ledai byloje nors kiek pajudėjo. Įvykiai pasisuko visiškai kita linkme, nei tikėjausi, pasakojo moteris. - Policija po kelių savaičių pribloškė pareikšdama, kad bylos nekels, nes aš esu per mažai sužeista, per mažai nukentėjusi. Jeigu būčiau likusi, tarkim, be rankos, tada jie kažką darytų, ironizavo Jūratė. Policija nuo manęs netgi slepia tų dviejų moterų duomenis ir kontaktus. O jų keturi augintiniai, kurie mus užpuolė, ir toliau palaidi, nekontroliuojami bėgioja po parką. Nesulaukusi jokios pagalbos iš teisėsaugos atstovų, moteris patikino rankų nenuleisianti kovosianti toliau.
Šaltinis: Londono Žinios
Griežtai draudžiama 'Londono Žinių' paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti 'Londono Žinias' kaip šaltinį
Šiandien: -1°C - 4°C
Rytoj: 4°C - 9°C