Jau keletą metų Lietuvoje ir ypač Vakarų šalyse yra populiarūs įvairūs realybės šou. Jų organizuota ir anksčiau, tačiau manoma, kad tokie, kokie yra realybės šou, pradėti rodyti maždaug nuo 2000-ųjų metų. Iš esmės galėčiau išskirti kelis tokių šou pobūdžius. Pirmiausia, tai būtų „Big Brother“ ar „Doma-2“ ir panašūs realybės šou. Tik realybės šou pavadinimas, manau, čia nelabai tinka, nes realiam gyvenime žmonių niekas neverčia gyventi tokiomis dirbtinomis sąlygomis (na, išskyrus pataisos įstaigas arba sveikatos įstaigas ir pan.). Pavadinčiau tai „Urviniai žmonės“ ar kažkaip panašiai. Na, pažiūrėkit, pavyzdžiui, kaip tie dalyviai kartais savo elgesiu nusirita iki pirmykščių instinktų valdomų gyvūnų. Naktinį šou dalyvių gyvenimą čia taip pat galima stebėti, tam įjungiamas Night Shot filmavimas. O čia tai jau tikras Animal Planet per Discovery kanalą- tik gyvūnai naktį dažniausiai medžioja, o tokių realybės šou dalyviai kvailioja, kalba nesąmones bei landžioja vienas pas kitą po antklodėm arba jiems tiesiog nesimiega. Ir nieko nuostabaus - jie juk suvokia, kad juos stebi didelė jų gentainių dalis. Be to, labai dažnai iš anksto būna parašomas scenarijus su konfliktinėm situacijom ir t.t. Tik ‚„aktoriai“ čia - paprasti žmones. Kitas skirtumas nuo video dokumentikos apie gyvūnus yra tas, kad žiūrėdami, tarkim, maloniu Ingos Valinskienės balsu įgarsintus dokumentinius filmus apie gyvūnus, mes daug sužinome apie gamtą, žodžiu, tokios laidos praturtina ar bent jau veikia raminančiai. O štai tokiuose šou nėra kažkokios gilios idėjos.
Na, bet šį kartą rašau apie kitką. Tai pirmiausia paminėsiu realybės šou ‚„Survival“, „Robinzonai“, „I am a celebrity - get me out of here“ ir panašūs televizijos projektai. Nuo anksčiau aprašytų šie pirmiausia skiriasi tuo, kad vyksta egzotiškuose kraštuose arba ekstremaliomis sąlygomis, ir jų dalyviai turi daug mokytis ir fiziškai dirbti, kad išliktų. Be abejo, mums, lietuviams, ir kitų vėsesnių šalių gyventojams įdomu pasižiūrėti į smėlėtus paplūdimius ir palmes, stebėti, kaip žmonės ten bando išgyventi. Bet įdomiausia, bent jau man, yra tai, kad ganėtinai sunkiom gyvenimo sąlygom žmonės parodo save tokius, kokie jie yra, nuolat priima iššūkius. Čia nėra tokių gyvenimo patogumų, kaip kad „studijiniuose“ televizijos šou, todėl žmonės patiria didelį stresą ir daug kas nebeišlaiko. Iš tokių šou dalyvių yra ko pasimokyti, nes čia reikia ne tik išgyventi, bet dar ir išlikti savimi, būti komandos nariu, nes nuo to priklauso visos grupės egzistavimas. Be to, tai įkvepia žiūrovus keliauti, o tiems, kurie dėl finansinių ar kitų priežasčių negali vykti į kokią tolimąją Malaiziją ar kitur - tai yra galimybė pamatyti tuos kraštus bent jau žydrame ekrane. Neseniai per vieną D.Britanijos televizijos kanalą rodė tokį realybės šou, kai atrinkti žmonės turėjo keliauti po beveik nepraeinamas džiungles, ir visi jie buvo fiziškai neįgalūs. Tai buvo didžiulis iššūkis jiems. Pavyzdžiui, vienas dalyvis keliavo sėdėdamas invalido vežimėlyje. Stebint juos, norėjosi ir džiaugtis, ir verkti, nes kelionė buvo tikrai alinanti, tačiau kiek jų akyse buvo pasiryžimo.
O dabar apie įvairioms visuomenės problemoms spręsti skirtus realybės šou. Daugiausiai tokių televizijos projektų pamačiau gyvendamas D.Britanijoje bei JAV.
JAV tai yra, pavyzdžiui, taip vadinamas šou „Texas Ranch House“ ir kt. Tai yra išlepintų, alkoholio ar narkotikų priklausomybę bei elgesio problemų turinčių paauglių tėvai, kurie nežino, kaip tvarkytis su savo atžalom, atiduoda juos kuriam laikui į didelę, kažkur Teksase ar pan. esančią ūkininko fermą (angl. Ranch), kur jie turi dirbti kaip tikri vietiniai kaubojai.
Sunku ne tik tai, kad reikia jiems čia daug dirbti, bet ir tai, kad tuo pat metu reikia atsisakyti savo žalingų įpročių. O kadangi daugelis jų jau turi stiprią priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio, be to, pripratę prie lengvo gyvenimo, jie čia iš pradžių kankinasi. Kai kurie iš jų čia ilgai neužsibūna ir traukia namo, o kiti išgyvena tam tikrą vidinį lūžį, neatpažįstamai pasikeičia, prisitaiko ir lieka. Dauguma ištvėrusių tokį režimą šią gyvenimo patirtį vertina labai teigiamai. Labai įdomu ir tai, kad galima stebėti, kaip iš tikrųjų keičiasi žmonės. Pats tikriausias realybės šou - tikros ašaros ir emocijos! Europoje panašių televizijos projektų taip pat rengiama, kai žmonės apgyvendinami kaimo fermose ir ūkininkauja bei gyvena pagal kaimo taisykles. Toks gyvenimo būdas užgrūdina dalyvius, išmoko juos vidinės disciplinos bei padeda vystyti kitas teigiamas charakterio savybes. O mums, žiūrovams, tai parodo, kaip nelengva gyventi kaime, leidžia nemažai sužinoti apie mūsų šalių praeitį. Žodžiu, tai yra auklėjamasis procesas. Be to, tai primena, kiek daug ir kaip lengvai mes, šiuolaikiniai miesto žmonės, gauname visus tuos kasdieninius dalykus. Bet svarbiausia tai, kad mes galime rinktis, kaip norime gyventi.
Dar vienas labai įdomus realybės šou, kuriam norėčiau skirti dėmesį, yra skirtas šiuolaikinės visuomenės, ypač Vakarų, dvasingumo ir moralės problemai. Neseniai Anglijoje buvo rodomas realybės šou „The Monastery“. Išrinkti dalyviai turėjo keturiasdešimt dienų gyventi Benediktinų vienuolyne pagal benediktinų vienuolių režimą: keltis apie ketvirtą valandą ryto, giedoti ir melstis su vienuoliais, dirbti vienuolyno sode ir t.t. Kiekvienam dalyviui buvo skirta po vienuolį, kuris jiems būtų kaip mokytojas ar dvasinis vadovas. Atrinkti dalyviai buvo iš įvairių visuomenės sluoksnių, pažiūrų ir t.t. Be to, visi jie netikintieji. Tai, pavyzdžiui, ir buvęs kalinys, tik ką išleistas iš kalėjimo, ir pornografinių filmų režisierius, ir poetas ir t.t.
Patys kūrėjai šį eksperimentą pavadino „stebėjamąja dokumentika“ (angl. Observational Documentary). Pati eksperimento eiga ir pabaiga iš tikrųjų nustebino. Daugelis eksperimento dalyvių stebėtinai pasikeitė. Na, pavyzdžiui, po išgyventų vidinių lūžių pornografinių filmų režisierius pripažino atradęs savyje tikėjimą ir visam laikui atsisakė savo amato, buvęs kalinys ir po eksperimento reguliariai tęsia to vienuolyno lankymą ir sakosi atradęs save. Eksperimentas aiškiai parodė, kad tikėjimu pripildytas gyvenimas atneša daugiau laimės, žmogus gali pajusti vidinę ramybę. Todėl svarbu puoselėti dvasingumą.
Apibendrintai galima sakyti, kad realybės šou būna įvairiausi: interaktyvūs, pamokantys ir įkvepiantys.