A. Ruseckaitė: skaitymo populiarumas keistai priklauso nuo laiko
Romantiško rudenio spalvomis pražydę senojo Maironio sodo medžiai netoli Nemuno ir Neries santakos ir ramuma jo vardu pavadintame Literatūros muziejuje, Kaune, anaiptol nėra ryškiausi akcentai į pabaigą artėjančių 2008-ųjų, paskelbtų Skaitymo metais.
Nors knygoms skaityti kaip tik reikia ramybės ir nusiteikimo, šio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė interviu Eltai sakė, kad skaitymo populiarumas keistai priklauso nuo laikmečio kur kas platesne prasme nei ta, kurią galėtume "aprėpti" rudenį ar pavasarį.
- Ne taip seniai buvo metas, - prisimena direktorė, - kai Lietuva akivaizdžiai pažino savo rašytojus - išeivius. Kas darydavosi muziejuje, kai vienas ar kitas ilgai lauktas svečias atvykdavo ir skaitydavo savo kūrinius, pasirašydavo autografus ant iki tol tarybinės Lietuvos nepasiekdavusių knygų.
Kai pradėjo pas mus važiuoti išeiviai, atrodė, kad ir Kauno sporto halės nepakaktų visiems norintiems literatūros mylėtojams sutilpti. Ir tos jų knygos - Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio - "tik paduok", buvo netikėtos, "neragautos". Vietos muziejuje žmonėms neužtekdavo, tai langus atidarom - už jų dar minia stovi, klausosi. Negirdi, pyksta, skundžiasi. Atrodo, nieko specialiai nedarėm, ir Skaitymo metų skelbti nereikėjo... Bet tai jau praėjo. Be to, ir išeivių rašytojų daugybė iškeliavo per tuos metus Anapilin.
- Tačiau muziejus vis tiek kažką specialiai organizuoja, kad kuo daugiau žmonių pamiltų knygą?
- Žinoma, turime neformalų Knygos bičiulių klubą: gydytojai, studentai, mokytojai - dažni įvairių literatūrinių vakarų, muziejuje vykstančių koncertų, susitikimų su autoriais lankytojai. Pas mus, beje, vyksta ir Trečiojo amžiaus universiteto Menų fakulteto užsiėmimai. Juos lanko nemažai garbaus amžiaus žmonių. Netrūksta muziejui lankytojų, kuriuos domina jo ekspozicijos, bet vis tiek negalime, vyniodami žodžių į vatą, tvirtinti: viskas gerai.
- Tas "gerai" kažkaip nenusiteikęs dažnai lankyti ir kitus muziejus. Jeigu populiarumą matuotume gautų už bilietus pajamų dydžiu, tai Kaune Maironio literatūros muziejus - lyderis: surenkate lėšų daugiausiai, tuo tarpu savivaldybės įsteigtas P. Stulgos muzikos instrumentų muziejus - per metus - vos keletą tūkstančių litų. Gal neturėtumėte labai skųstis?
- Na, gerai, žvelkime plačiau: nepasakyčiau, kad Skaitymo metai pagausino skaitytojų visoje Lietuvoje. Ką tik Prienuose vyko knygų mugė, mažai ką sudominusi. Norėtųsi, kad mokytojai aktyviau knygą propaguotų. Pagaliau, muziejuje galėtų pamokas rengti. Net ir knygų mugė tam būtų tikusi. Suformuluoji mokiniui užduotį: pasidairyk, susipažink, susitik su autoriumi, o paskui namie rašinį parašyk.
Aišku, jauni žmonės turi savo "dievukų" - Vytautas Mačernis iš jų populiariausias, vyresni ištikimi klasikams: Maironiui, Salomėjai Nėriai. Salė "lūžta": atrodo, žmonės ateina į muziejaus vakarą pasitikrinti, ar gerai prisimena tai, ką puikiai žino. Bet va, jaunos muziejininkės rengia pirmųjų knygų pristatymus muziejuje. Autoriai jauni, pradedantys kūrėjai, jaunimui turėtų būti įdomūs, tačiau ateina vos vienas kitas žmogus.
Tiesa, išskirtinė buvo Tarptautinė muziejų naktis - į ją daug jaunimo susirinko. Eilėraščių skaitymas Maironio svetainėje, muzika sode ir "baisybių" dalis muziejaus požemyje.
- Žinau, Jūsų muziejus gražiai prie knygos vilioja pačius jauniausius, moksleivius...
- Taip, turime du tradicinius renginius - pavasarinį ir rudeninį. Pavasarį skelbiame moksleivių kūrybos konkursą. Ir galiu pasidžiaugti, kad šiemet kuriančių vaikų jame dalyvavo daugiau nei pusantro šimto. Jų kūrybą vertino kauniečiai rašytojai.
Lapkritį vyks du turai respublikinio skaitovų konkurso. Vieną kūrinį dalyviai turės pasirinkti iš pateikto autorių sąrašo - norim labiau populiarinti lietuvių rašytojų darbus. Skaitovus vertins profesionalūs aktoriai.
- Beje, jei užsiminėte apie aktorius, gal sutiktumėte su aktorės ir režisierės Inesos Paliulytės nuomone, kad šiandien vaikai neskaito knygų, kadangi įlindę į kompiuterius?
- Taip ir yra. Kompiuteris - tam tikra liga. Ne tik vaikai, daugybė suaugusių irgi į juos sulindę ištisas valandas praleidžia. Nors suaugę dažnai "suserga televizija" ir negali iš namų išeiti į kokį renginį, nes nepamatys "Nekviestos meilės". Ar kokios laidos, kurioje, pavyzdžiui, pudruojant žiūrinčiųjų smegenis, pateikiamas menkas siužetas, dirbtinai prilyginamas kone romanui. Tarkim, apviltas mylimosios vyras kalba apie norą parduoti savo inkstą. Visi žino, nei taip bus, nei ką, bet siužetas plėtojamas. O rytojaus dieną susitikusios moteriškės jau turi apie ką diskutuoti.
Visi tai, kas intymu, asmeniška, šiandien viešina. Aukštuomenė, diduomenė, dažniausiai tik pretenzijų turinti tokia tapti, trokšta demonstruoti savo apatinius. Kuriami abejotinos kokybės reginiai, pokalbiai, tarsi greito gaminimo maistas. Tokio užvalgei, bet negavai vitaminų.
- Ta prasme, kad tai nepažadino mąstymo ir nenuskaidrino dvasios?
- Būtent, gal tik instinktus sukėlė. Žinoma, ir per televiziją galima pamatyti gerų koncertų, kultūros laidų, bet jų tiek mažai, kad retokai pakelia žmogų į aukštesnį, anot Mačernio, sluoksnį. Kaip sakė poetas, juk gyvenimas ir yra aukštosios akimirkos. Kad pajustum jų prasmę, kartais reikia pabūti vienam, pabendrauti su knyga. Nes kitaip neturėsime, ką pasakyti, ir nebūsim įdomūs, bendraudami vieni su kitais, bemaitindami vieni kitus banaliu "suplėkusiu sūriu".
- Ką Jūs laikote gera knyga?
- Tokią knygą, kurią pradėjus skaityti kyla gailestis, nes netrukus ją perskaitysi. Nuostabią knygą - atradimo džiaugsmą norisi savyje turėti kuo ilgiau. Dabar rengiuosi skaityti Koraną. Man įdomu sužinoti kažką naujo. Paskui tą knygą skaitys mano bendradarbės - mes dalijamės gera knyga.
- O moteriškais žurnalais irgi dalijatės?
- Aš tokių neskaitau, nenoriu pasinerti į kitus gyvenimus. Banalūs skaitalai - ne man. Kas man darbo, tarkim, kad kažkokios girtos moteriškės Miau ir Čiau pasitampė už plaukų? Labai gaila, kad tas "įvykis" aptariamas, tiražuojamas, komentuojamas, televizija nesiliauja jo propagavusi.
Gaila, kad gaminama tokia produkcija, kur yra forma, bet dvasinio turinio - jokio. Kad ja maitinami žmonės pripranta prie tokio "maisto". Gaila, kad turim žurnalistiką, kuriai kultūringai gyvenantis žmogus neįdomus, jei jis nieko neapspjovė, nepavogė, neišplūdo, dar baisiau, - nenužudė. Tai ko stebėtis, kad vaikai banalėja ir žiaurėja?
Griežtai draudžiama 'Londono Žinių' paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti 'Londono Žinias' kaip šaltinį