P. Bingelis: gerbti ir mylėti Tėvynę galima išmokti per dainą, - kitų kelių nežinau
P. Bingelis: gerbti ir mylėti Tėvynę galima išmokti per dainą, - kitų kelių nežinau. Aliaus Koroliovo (ELTA) nuotr.
Tūkstantmečio dainų šventės programoje pati svarbiausia liepos 6-oji - Dainų diena. Tuo įsitikinęs Nacionalinio dainų švenčių komiteto pirmininkas, Lietuvos muzikos akademijos profesorius, Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis. Tačiau šios jam ypatingos dienos išvakarėse kalbėdamas su Eltos korespondente, garsusis maestro neatrodė pakiliai nusiteikęs, kaip derėtų laukiant šventės.
- Kaunas - Lietuvos dainų švenčių lopšys. Pirmoji lietuvių dainų šventė įvyko 1924 metais jo Žaliakalnyje, P. Vileišio aikštėje, kur ką tik mažas būrelis dainos entuziastų paminėjo šios šventės 85-ąsias metines. Kodėl taip kukliai?
- Iš tikrųjų, pirmoji dainų šventė, davusi stimulą visai Lietuvai, jos muzikinei kultūrai, pažadinusi tautos nacionalinius jausmus ir turėjusi ypatingą įtaką tolimesniam tautiniam kultūriniam Lietuvos išprusimui, įvyko Kaune. Mes gan kukliai jos 85-etį paminėjom, nes tikėjom, kad ši data kur kas iškilmingiau bus minima Tūkstantmečio dainų šventėje. Deja, Vilniuje vykstančios šventės programoje apie pirmąją dainų šventę jokio akcento neaptiksime.
Tarp kitko, Tūkstantmečio dainų šventės renginių buvo planuota ir Kaune surengti. Bet taupant tūkstantmečio jubiliejui skirtas valstybės biudžeto lėšas, to atsisakyta. Jei būtume anksčiau sužinoję, kad respublikinės šventės rengėjams jos ištakos nerūpi, tai Kaune, Dainų slėnyje, tikrai būtume organizavę savą dainų šventę, pirmos šventės 85-ečio proga.
Dabar visi tūkstantmečio renginiai koncentruoti Vilniuje. Tai kur tokiu atveju Kaunas, kur Klaipėda, kur, pagaliau, Lietuva, kurios paminėjimo pasauliui tūkstantmetį švenčiame? Kodėl iš žmonių atimta galimybė pajausti, kad visa Lietuva švenčia?
- Bus tokia pajauta, manau, liepos 5-osios vakarą, kai "Tautišką giesmę" giedosim, o gal, Jūsų manymu, trijų minučių tautai pasijusti vieninga tauta neužteks?
- Kas giedos, kas gal ir ne. Tikros šventės reikia. Kiekvienam miestui, miesteliui, kiekvienai bendruomenei. Ir ne per televizorių pamatyta dainų šventė labiausiai jautrią širdies stygą žmogui užgauna. Tokią šventę reikia ne tik stebėti. Ją reikia išgyventi, kartu su visais dainuoti. Jei užmiršim tai, išnyks iš mūsų sąmonės dainų švenčių esmė. Kaip iš mūsų suvokimo Kauno dainų slėnis išnyko savo tikrosios paskirties prasme.
- Tai kam tada reikėjo prieš keliolika metų Kauno savivaldybei slėnį privatizuoti? Ar tuomet gautas už jo estradą, suolus, takus bei aukurą viso labo vienas tūkstantis litų atsveria jo pardavimo pasekmes?
- Net kalbos apie atsvėrimą negali būti. Komentarų čia niekam neturėtų kilti. Šis slėnis - unikaliausia, sakyčiau, tautos kultūros, istorijos vieta Kaune, ne tik gamtos paminklas. Jį parduodant, drąsiai galiu teigti, padarytas nusikaltimas.
- Kauno meras tuo metu buvo Arimantas Račkauskas, vėliau sėkmingai daręs karjerą Vyriausybėje. Ar ne tas pats žmogus kažkada dainavo Jūsų vadovaujamame Kauno valstybiniame chore?
- Tas pats. Man net nesitiki, kad žmogus, turėdamas neprastą muzikinį išprusimą, sąlytį su klasikine muzika, galėjo pasiryžti tokiam sprendimui. O gal jam už nugaros kažkas "biznį" su Dainų slėniu suveikė, juk urmu parduotas ir Vytauto parkas?
Kauno dainų slėnis labai panašus į unikalų dainų slėnį Estijos Tartu mieste, estai net minties apie tokio turto privatizavimą neturėtų, net ir sunkiausiai begyvendami. Estija, beje, yra pasaulio paveldui dabar priskiriamos dainų švenčių tradicijos Baltijos šalyse pradininkė: pirmoji tokia šventė įvyko Taline 1869 metais. Galiu pasakyti, tradicijos prasmės, jos gilumo įtaka dabar labai gerai jaučiama Estijoje.
- Kuo tai pasireiškia?
- Bendra muzikine šalies kultūra. Estų dainų šventės - nepaprasto tautos dvasinio pakilimo šventės. Panašiai yra ir Latvijoje. Pernai teko dalyvauti Rygoje surengtoje dainų šventėje, kur be pritarimo, 3 valandas acapela skambėjo geriausios liaudies dainos. Įsivaizduokit: scenoje - 12 tūkstančių dainininkų, prieš juos - 60 tūkstančių klausytojų. Bet dainuoja visi. Ir ta bendra daina tiesiog ašarą spaudžia.
Tiek estai, tiek latviai labai rimtai rengiasi savoms dainų šventėms: viena baigiasi, jau kitai ruošiasi. Ta linkme sutartinai dirba ir Kultūros, ir Švietimo ministerijos, ir vietinės savivaldybės. Ranka rankon, užtai ir rezultatas nepalyginamai geresnis, nei Lietuvoje.
- Gal tik atrodo, ar iš tikrųjų kalbant apie kaimynų šventes Jūsų balse jaučiamas kažkoks minoras, juk ne iš pavydo taip?
- Kai girdžiu skelbiant, kad Lietuvos dainų šventė - gausiausia, liūdna pasidaro. Ne kiekybė, bet kokybė lemia. O kokybės prasme mes kaimynams smarkiai nusileidžiam, iš čia ir minoras. Va, mūsų vaikų dainynų repertuare beveik visi kūriniai su pritarimu. Liaudies dainai vietos nelieka.
O kada geriausia mokytis gerbti ir mylėti Tėvynę, jei ne vaikystėje? Ir geriausia to išmokti galima per dainą. Kitų kelių aš nežinau. Bet tokių dainų vaikų repertuare (suaugusių - taip pat) labai mažai. Daugiau yra prastų, net nenoriu sakyti "paprastų" dainų.
Pamenat, po 2007-ųjų dainų šventės visi kritikavo jos repertuarą. Tuomet skambėjo pažadai: būtinai keisim. Bet tik didžiausiomis pastangomis šiemet pavyko į Tūkstantmečio dainų šventės programą įtraukti Česlovo Sasnausko "Kur bėga Šešupė" ir Stasio Šimkaus "Lietuviais esame mes gimę".
- 1990, 1994 ir 1998-aisiais buvote vienas iš pagrindinių respublikinės dainų šventės organizatorių bei jos repertuaro sudarytojų. Kodėl dabar nebeturite įtakos repertuaro kokybei?
- Nacionalinis dainų švenčių komitetas nedirba šventės repertuaro sudarymo grupėje. O ten - demokratija. Dėl kiekvienos dainos balsuojama, ir dažnai laimi "supopsinti" kūriniai. Žinoma, komitetui leidžiama pareikšti savo nuomonę apie repertuarą, bet į ją ne visada atsižvelgiama. Todėl Tūkstantmečio proga surengtoje šventės repertuaras beveik toks pats, kaip ir vykusios prieš dvejus metus.
Griežtai draudžiama 'Londono Žinių' paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti 'Londono Žinias' kaip šaltinį