Squatting – apsigyvenimas apleistame arba negyvenamame name (squat’e), kuris nėra asmeninė nuosavybė, nėra nuomojamas arba neturima leidimo ten gyventi. Squat’as, tai - patalpa, užimta be savininko žinios ir nemokant jam už jos nuomą. Squat’inimas prasidėjo kartu sunekilnojamosios nuosavybės atsiradimu. Daugelyje šalių tai pripažinta nusikalstama veikla, kai kur - tik administracinis pažeidimas. Kai kuriose šalyse, taip pat ir Didžiojoje Britanijoje, apleisto nekilnojamojo turto užėmimas be įsilaužimo žymių, nėra teisinis nusižengimas. Squatter‘ius gina įstatymai, ir juos iškeldinti galima tik nekilnojamojo turto savininko iniciatyva. Namų savininkai turį teisę imtis teisinių priemonių, siekiant susigrąžinti savo nuosavybę ir iškeldinti Squatter‘ius. D. Britanijoje yra keletas nelegaliai užimtų namų – squat’ų, kuriuose apsigyvenę žmones daugiau nei 20 metų priešinasi iškeldinimui. Operacija, kurios metu nuimamos apleisto pastato langų ir durų apsauginės grotos bei pakeičiama spyna, vadinama squat‘o atidarymu. Būna, kad neatsiradus teisėtiems šeimininkams, squatter‘ių užimtas namas pereina jų nuosavybėn. Jei squatter‘iai išgyveno name į kurį niekas nepareiškė teisėtų pretenzijų 12 metų, jie gali pretenduoti tapti jo savininkais – tokia tvarka vyrauja D. Britanijoje. Squat’ai taip pat naudojami kaip tam tikros socialinės veiklos prieglobstis (pvz., labdaros parduotuvės, piratinės radijo stotys, restoranai, klubai ir pan.).

Istorija

Squat‘inimo istorija iš esmės prasidėjo labai seniai, dar tais laikais, kai žmonės gyveno urvuose. Kalbant paprastais žodžiais – tai tiesiog svetimo gyvenimui tinkamo ploto užgrobimas, nesant savininkams ten. Ir tokia veikla pažymėta visa žmonijos istorija. Kaip visuomeninis reiškinys, squat‘inimas įgavo platų mąstą maždaug 1968 metais, hipių „kultūros“ kulminacijoje. Esant dideliam benamių žmonių skaičiui, daugybei tuščių patalpų ir tvyrant maištingoms nuotaikoms, svetimo nekilnojamojo turto užėmimas tapo visuotiniu reiškiniu ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje. Buvo sudaryti squatter‘ių judėjimo komitetai, vyko protesto akcijos ir kita visuomeninė veikla. Anot tuometinių squatter‘ių judėjimo lyderių, Londone buvo maždaug 10 tūkst. žmonių, gyvenančių arba pasiruošusių gyventi squat‘uose. 60-tųjų pabaigoje Londone buvo squatter‘ių okupuoti kai kurie prašmatnūs pastatai Notting Hill, Piccadily, Russell Square, Covent Garden rajonuose, All Saints Vicarage bažnyčia Leyton rajone, 35 aukštų „Centre Point“. 


Ar žinojote, kad 1971 m. „Centre Point“ dangoraižis per vieną dieną buvo okupuotas squatter‘ių? Šį faktą mums patvirtino lietuvis, jaunystėje buvęs Londono squatter‘is dabar – verslininkas, prašęs neminėti jo tapatybės.

Squatt‘eriai užiminėjo kai kuriuos pastatus savo protestui išreikšti, palydėdami savo akcijas triukšmingomis dideliais protesto plakatais papuoštomis demonstracijomis. Kai kuriuos pastatus pavykdavo užimti tik keletui valandų ir tai būdavo daroma taip, kad kuo greičiau atkreipti policijos ir žurnalistų dėmesį. Spauda ir televizija skyrė daug dėmesio squatter‘ių ir policijos konfliktams, kurie kartais peraugdavo i tikrus susirėmimus. Daug squatter‘ių apsigyvendavo su visa šeima, vaikais ir tai labai apsunkindavo policijos veiksmus bei jaudino ramiai gyvenančius ir saugiu atstumu viską stebinčius miestiečius. Spauda labai įvairiai komentavo hipių-squatter‘ių išpuolius. Policija, puolanti „beginklius taikius gyventojus, siekiančius aprūpinti benamius savo vaikus elementariausiu stogu virš galvos“ atrodo žiauri ir negailestinga, kaip ir visas tas „supuvęs kapitalistinis“ pasaulis (į kurį mes visi taip veržliai bėgome iš tokios „geros“ socialistinės santvarkos).
Tačiau kai kuriais atvejais tie maištininkai nebuvo tokie beginkliai ir taikūs, be to dar kai kurios aplinkybės vertė policiją imtis gal kartais ir griežtokų priemonių. Dabar, žiūrint iš XXI amžiaus į legendinius hipių laikus, tada viskas atrodė labai idealizuota, maištinga ir labai romantiška. Tačiau faktas, tuometiniai squat‘ai buvo netik užuovėja šeimoms su vaikučiais, norintiems idiliškai šildytis prie kažkieno apleisto židinio. Vis dėlto squatter‘ių tarpe buvo daug asocialių žmonių. Retas hipis nevartojo narkotikų, nuolatinės seksualinių partnerių kaitos pasėkoje plito venerinės ligos ir didėjo „bereikalingų“ vaikų skaičius. Daug squat‘erių gyveno visiškai antisanitarinėm sąlygom ir pan. Tai - antroji medalio pusė. Kai kurie negatyvūs reiškiniai egzistuoja ir šiuolaikiniuose squat‘uose.

„Squaterr‘io“ siluetas lange, prieš romantiškai apšviestą ir žėrinčią Londono gatvę, kuri kažkuo primena Vilniaus senamiestį, atrodo paslaptingai ir simboliškai.

Idealistinė Squat‘erių gyvenimo pusė

Negalima pritaikyti vienų „rėmelių“ daugybei žmonių, kurie apsigyvena squat‘uose. Dauguma squat‘erių yra atvykę pvz. į Londoną iš kitų šalių, tačiau jų tarpe pasitaiko ir britų. Nekomentuosime kitų miestų, nors squat‘ingas paplitęs visame pasaulyje, Lietuvoje taip pat yra squat‘erių, tik juos vadiname kitaip ir apie tai truputi vėliau. Kuo žavi gyvenimo squat‘e idėja? – Ji turi lengvą idealistinį-komunistinį atspalvį, kažkiek Tado Blindos ir Robino Hudo laisvamaniškumo ir linksmo šėlsmo. „Truputi sulyginkime pasaulį ir pasiimkime tai, kas nereikalinga ir stovi nenaudojama, gal net panaudokime tai ir visuomenės labui“ – jei labai sukoncentruotume, idėja būtų tokia. Gyvenimas squat‘e, kaip nepriklausomoje ir draugiškoje bendrijoje, kurios nariai rūpinasi ne tik savo, bet ir kitų narių gerbūviu, tikrai žavus jei negasdina nepastovumas ir garantijų dėl „stogo ryt nebuvimas“. Svarbu nepamiršti, kad squat‘as nėra tikri namai, o tik laikina buveinė, ir tuo pačiu rūpintis juo kaip savo namais, nes gyveni ten. Tikri squat‘eriai bendrauja tarpusavy, teikia informaciją vieni kitiems apie tinkamus squat‘inimui namus, pagalba atidarinėjant squat‘us, ar pastogę jei jų kolegos yra iškeldinti. Reikėtų pasakyti komplimentą ir britų policijai: jei jiems apsilankius dėl iškeldinimo squat‘e jo gyventojai neagresyvūs, nėra nevaleikos apsileidėliai ir neapduję nuo narkotikų, policininkai dažnai patys padeda jiems nurodydami kitą squat‘ą, pas kurio gyventojus galima apsistoti, užtaria juos prieš namų savininkus pvz.: kad leistų pagyventi dar porą dienų ir pan. Londone yra puikių squat‘u, kuriuose yra apsigyvenę lietuviai arba jie gyvena kartu su kitų tautų atstovais.

Vaizdas pro vieno Londono squato, kuriame gyvena ir lietuviai, langą. Ar tai neprimena studentiško gyvenimo? Jei reikia užremti langą, išradingumu pagarsėję lietuviai tam gali panaudoti guminę kanalizacijos pompą...}}

Squatter‘iai dažnai savo užimtą erdvę panaudoja tam tikra prasme visuomeninei veiklai – squat‘uose yra kavinių ir restoranų (dažnai vegetariškos ar veganiškos mitybos; Veganas – griežtas (visiškas) vegetaras – nevartojantis jokių gyvulinės kilmės maisto produktų (pieno ir jo produktų, kiaušinių), rengiami pasilinksminimai su koncertais, labdaros parduotuvėlės ir pan. Įdomus reiškinys - squat party. T.y. atidaromos nenaudojamos patalpos, tyliai sunešama aparatūra, paruošiama viskas savaitgaliui ir tik paskutinę akimirką slaptais kanalais pranešama kurioj vietoj viskas vyks. Paprastai ten viskas kartojasi – viena ar kelios salytės su dj‘ėjais, daug muzikos ir įvairiausių svaigalų: nuo cannabis elementaris iki rimtų narkotikų. Jais aišku, kiekvienas apsirūpina individualiai, bet paprastai tokiuose party „zombių“, kurie vistiek nieko neprisimena kas vyko, ypač daug. 

Kartais atidarius squat‘ą ant galvos gali nukristi ne tik tinkas, bet ir visos lubos. Pasistengus, apleistą patalpą galime paversti jaukiu kambariu. Kai kurie „benamiai“ lietuviai squat‘uose gyvena tvarkingai ir šiuolaikiškai

Truputis squat‘inių naujienų:

Šių metų pradžioje, Londone grupelė europiečių ir Amerikos menininkų „užsquat’ino” apleistą policijos pastatą. Nežinia kaip jiems sekasi dabar, bet pirmąjį bandymą juos iškeldinti vasario mėnesį jie atlaikė sėkmingai. Gegužės 21d. vienas labiausiai pagarsėjusių Londono squat’ų Rampart Social Centre šventė savo vienerių metų jubiliejų. Savo šventėje squat‘o gyventojai svečius linksmino koncertais, filmų peržiūra ir vaišino veganišku maistu. Rampart Social Centre garsus įdomiais ten surengtais projektais: internetine radijo stotimi, orkestru, video demonstracijomis ir pan. Birmingeme šių metų pradžioje teismas pripažino kad squatter‘iai, užėmę apleistą ligoninės pastatą daro visuomenei naudingą darbą. Porą metų ligoninės pastatas stovėjo tuščias, ir squatter‘iai atidarė ten kavinę, salę susirinkimams ir kultūriniams renginiams, apgyvendindavo benamius. Tris kartus squatter‘ius bandyta iškeldinti, bet vietiniai gyventojai buvo squatter‘ių pusėje ir net teismas pripažino jų veiklą. Squatter‘iai sutiko išsikelti iš pastato su sąlyga, kad jis bus atiduotas vienam projektui, kuris dirba su jaunimu.

BOMŽ

Privažiavus į Londoną naujų ES narių – Pabaltijo, Lenkijos ir Slovakijos piliečiams, tuščių namų čia gerokai apmažėjo. Jei atvažiuoji į Londoną trumpam, tik užsidirbti pinigų, gyvenimas squat‘e labai patogus – sutaupai per mėnesį 160-200 svarų ir turi galimybę gyventi kur kas erdviau. Tačiau, tam tikra squatter‘ių kultūra, jų geranoriškumas dažnai būna nežinomi tiems, kuriuos galima pavadinti tiesiog „vandalais“. Šiuo atveju galime pasidžiaugti, kad esame ne kitokie kaip kitų tautų žmonės. Tiesa, nakvynės nepažįstamą žmogų lietuvių squatter‘iai vargu ar priims, kaip tai daro kiti, tačiau apsileidėlių ir užimto namo niokotojų yra ir lietuvaičių. Teisiniu pagrindu remiantis, squat‘uose gyvena benamiai – neturintys pastogės piliečiai ir emigrantai. Rytų mentalitetas sunkiai pripažįsta, kad „benamis“ yra būtent tai, ką paprastai vadiname „BOMŽ‘as“ – verčiant iš rusų kalbos – Bez Opredelionovo Mesta Žitelstva. Tik pavadinus bomž‘ais tautiečius, atvykusius uždarbiauti i UK ir apsigyvenusius apleistame name, galite likti nesuprastu arba „užsidirbti“ bent vieną stiprų smūgį į akį. Net jei jie gyvena iš tikro kaip bomž‘ai: netvarkomame griūvančiame name, bet elektros ir vandens, nesitvarkydami ir pan.



Kitame „Londono Žinių“ numeryje papasakosime apie dviejų lietuvių squatter‘ių nuotykius Londone. Esate squatter‘is“? Norite ir jūs papasakoti apie savo gyvenimą squat‘e“? Praneškite mums!

Griežtai draudžiama 'Londono Žinių' paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti 'Londono Žinias' kaip šaltinį