Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti. Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo. Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, specialiai šiam šventiniam stalui tešloje keptą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams, be to, dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais. Lašiniai būdavo privalomas pavasarinis valgis, nes jis atstatydavo per žiemą nualintą organizmą, suteikdavo jam daugiau jėgų, galios, atsparumo prieš pavasarines ligas, temperatūrų svyravimus. Atskirų padažų prie šių mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji aitrūs, nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo, o įsidėjus burnon net amą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle. Daug juokų per ašaras būdavo, kai vyresnieji vaikus ar jaunimą mokindavo valgyti valgius su aitriaisiais krienais. Patyrusieji žinodavo, kad valgį pirma reikia gerai sukramtyti ir tik po to dėtis burnon krienų, - tada jų aštrumas, deginimas dingdavo. Ant šventinio stalo dar būdavo iš naminio sviesto pagamintas avinėlis, ragaišiai, bandos, kiaušiniais, kopūstais arba grybais įdaryti papločiai, pyragai, dažyti ir įvairiausiais raštais išmarginti kiaušiniai margučiai. Gėrimui iš anksčiau pasigamindavo midaus ir alaus. Valgymas prasidėdavo ritualiniu kiaušinių daužymu, - kieno kiaušinis stipriausias, tas šiais metais bus laimingiausias, tam geriausiai seksis. Laimingasis tą kiaušinį turėdavo laikyti iki kitų Velykų. Prieš pradedant valgyti, šeimos galva turėdavo vieną kiaušinį supjaustyti į tiek dalių, kiek būdavo valgytojų ir kiekvienam duodavo po tą kiaušinio dalelę suvalgyti. Pirmąją Velykų dieną be būtino reikalo nebūdavo galima ne tik svečiuotis, bet ir išeiti į kiemą, nes pirmoji Velykų diena buvo vadinama Ugnies diena, tad visi privalėdavo būti namuose, palei židinį, vėliau krosnį, saugodami ir laikas nuo laiko net iki pirmųjų gaidžių kurstydami ugnelę. Beje, tą dieną nebuvo galima daug judėti, vaikščioti, net vaikeliams būdavo draudžiama išdykauti, - kad netyčiom neužgesinus ugnies. Vaikai irgi ilgai neidavo gulti, - visi laukdavo sutemų, tada, kai vakarieniaujant bus raikoma ir dalijama pašventinta Velykų boba. Beje, Velykų boba seniau būdavo kepama puodynėje duonkepėje krosnyje, iškepus bobai, puodynė būdavo sudaužoma, pati boba išsipūsdavo, padidėdavo, - na, iš išvaizdos tikra boba. Savaime suprantama, kad Šventų Velykų stalai būdavo ypatingai gražiai puošiami žalumynais ir iš jų padarytais ornamentais: bruknienojais, pataisais, samanomis, jei Velykos būdavo šiltos, tai ir kitokiais jau išdygusiais žalumynais. Stalui puošti specialiai būdavo išsklaidinamos (išsprogdinamos) beržų arba verbų (kačiukų) šakelės, o Šventųjų Velykų kiaušinius margučius dėdavo į išdaigintus javų želmenis. Šventųjų Velykų dienos stalas Didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją Velykų dieną, vadinamą Perkūno dieną. Antrąją Šventųjų Velykų dieną bažnyčioje valgių nešventindavo, užtat šventoriuje, o vėliau ir kiemuose šaudydavo į dangų, kad padėtų Perkūnui atbaidyti piktąsias dvasias. Antrą dieną be aukščiau minėtų gėrybių ant stalo dar dėdavo šaltienos, rūkytų dešrų. Karštuoju patiekalu būdavo virta Velykų baltoji kiaulienos dešra, gardinta česnakais, mairūnais ir pipirais. Prie jos ir šaltienos būdavo duodami aukščiau minėti krienai, kuriuos reikėdavo visus paeiliui ragauti. Bulvių ant stalų Velykų, kaip ir Kūčių bei Šventųjų Kalėdų dienomis, duoti nebuvo priimta. Perkūno dieną, sočiai pavalgę, galėdavo važiuoti arba vaikščioti į svečius, dovanų nešdami savo margintus kiaušinius. Svečiuose būdavo vaišinami, retas atsisakydavo burnelės kitos šeimininkų išskirtinės trauktinės arba antpilo. Pasigerti tą dieną būdavo net tik didelė gėda, bet ir nuodėmė. Tuo tarpu vaikai eidavo kiaušiniauti, rodydavo ir girdavosi prieš kitus savo surinktais margučiais. Pasivaišinę, pasisvečiavę, ypač jaunimas ir vaikai puldavo laukan ridinėti kiaušinius arba rungtis margučių daužyme. Kiaušinius ridinėdavo specialiai padarytu loveliu. Visi stengdavosi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma būdavo tapti nugalėtoju. Žemaičiai tikėjo, kad ridenimo nugalėtojui šie metai bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Antra vertus dar galiojo tokios taisyklės: kieno paridentas kiaušinis palies kitą kiaušinį, tai tam paliestasis ir atiteks. Judrus jaunimas vėlgi nelikdavo be pramogų. Jei vaikai antrąją Velykų dieną kiaušiniaudavo, tai jaunuoliai ir nevedę vyriškai dėdinėdavo, t.y. jie eidavo pas merginas prašyti kiaušinių. Tos, kurios neturėdavo margučių, būdavo prievarta nuvedamos į vištidę ir sodinamos į vištos gūžtą perėti. Nei pirmąją, nei antrąją Velykų dieną žemaičiai, skirtingai nei kitos lietuvių gentys, suptis sūpynėse niekas negalėdavo ir laukdavo nesulaukdavo rytdienos.
Trečiosios Šventųjų Velykų dienos stalas Tą Šventųjų Velykų dieną, kurią žemaičiai vadino Gegio (-ės) vardu (kokią dievybę šis pavadinimas slepia, - tegu nagrinėja etnologai) nešdavosi į bažnyčią pašventinti vištą. Pasibaigus pamaldoms, kunigas eidavo laukan ir pašventindavo šventoriuje paliktas vištas. Parėję namo visa šeima eidavo dobti šventinto paukščio. Prieš pjovimą paukščiai ištisą parą nelesinami, duodamo tik gerti vandens. Višta jokiu būdu negalėdavo būti kirsdinama ir ypač griežtai draudžiama būdavo kirsdinti jai galva, - po ko paukštis ilgai kankindavosi, blaškydavosi ir taškydavosi krauju. Kad paukštis nejaustų skausmo, jis būdavo apsvaiginamas suduodant pagaliuku nestiprų smūgį per galvą, po to ypatingai aštriu peiliu nupjaunamos pagrindinės į galvą einančios kraujagyslės. Ant stalų be kiaušinių, sviesto, ragaišių, bandų ir pyragų dėdavo ir dangaus dievus simbolizuojančius valgius arba šaltieną iš laukinės ir naminės paukštienos. Užkandžiui būdavo slėgtos antys, vytintos žąsys, rūkytos žąsų puselės kas ką turėdavo. Turtingieji didžiuodavosi puošniai keptais povais. Mažiau turtingi tenkindavosi keptais karveliais, troškintais žvirbliais, kuriuos ypač mėgo žemaičiai. Nuo senų senovės lietuviai garsėjo savo vaišingumu, valgių ir patiekalų gausa, tad švenčių metu taip pat stengdavosi ir sau, ir šeimynai surengti kuo turtingesnę ir gausesnę valgiais puotą. Nors ant stalų netrūkdavo vakarykščių ir užvakarykščių mėsos gaminių, ragaišių, bandų ir pyragų, karštuoju patiekalu būtinai būdavo grietinėje su česnakais ir garstyčiomis troškinta višta: ją atskirais gabalais supjaustydavo, pasūdydavo, apkepindavo svieste taip, kad iš visų pusių gražiai apskrustų, sudėdavo į troškintuvą, įpildavo ten vandens arba vištienos sultinio ir troškindavo 10 minučių. Reikia manyti, kad tai bus buvęs autentiškas sakralinis valgis, nes jį iš bendro dubenio dalindavo šeimos galva. Mergikėm duodami būdavo sparneliai, sakant, kad jos ištekėdamos išskris iš namų, vaikiams šlaunelės, sakant, kad jie bus geri kariai ir išeis karan, kaklas namų šeimininkei, o galva šeimininkui. Suvalgius šį patiekalą visi eidavo laukan sūpuotis sūpynėse. Jas nuo pat ankstaus ryto įrengdavo vyrai ir jaunimas. Sūpynėse turėdavo suptis visi: ir vaikai, ir suaugę, ir senimas. Jei vedę pasisupdavo poromis, tai būdavo tikima, kad jų lauks darna ir sutarimas, kad jų laimę globos dangaus dievai. Mylimųjų poros turėdavo suptis kuo galima aukščiau, - tada greitai būsiančios jų vestuvės. Kai kam pasitaikydavo ir iškristi arba nusprūsti nuo sūpynių, - tai būdavo perspėjimas, kad saugotųsi nesantaikų, nelaimių. Iškritus iš sūpynių vaikeliui, tėvai žinodavo, kad jam bus būtina ypatinga priežiūra.
Keletas velykmečio patarimų: Velykų dieną negalima ilgai miegoti, nes skaudės galvą. Galvą šukuok tik Velykų išvakarėse, nes kitaip ją skaudės. Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikštinėti, o tam, kas ateina, reikia duoti kailinius blusinėti. Per Velykas negalima žemės judinti, ardyti, nes kitaip vasarą ledai derlių sunaikins. Jei Velykų rytą dar prieš saulei tekant šaltu vandeniu iš šaltinio nusiprausi, jokie skauduliai neaugs. Velykų rytą nuluptų kiaušinių lukštus sudeginsi pečiuje - naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis. Kad namuose visus metus būtų skalsu, pirmąjį nuluptą kiaušinį supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, ir jį padalink.
Šaltinis: Londono Žinios
Griežtai draudžiama 'Londono Žinių' paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti 'Londono Žinias' kaip šaltinį
Šiandien: 4°C - 7°C
Rytoj: 0°C - 7°C
