Į svetimą šalį emigravusių šeimų atžalos patiria didelę emocinę traumą: kiti namai, kita mokykla, nėra draugų – viskas nauja ir dažniausiai nemiela. „Mama, noriu namo – į Lietuvą“, – ašarą braukia devynis mėnesius Londone gyvenanti mažoji emigrantė. „Kad daugiau taip nekalbėtum, – subara mama. – Uždrausiu iš viso ten važiuoti“.
Tėvų reakcija į vaikų skausmą dažnai būna netinkama, jeigu iš viso jį būna. Kaip vaikams padėti prisitaikyti naujoje šalyje, pataria psichologė Edita Radzevičiūtė.

Gyvenamos vietos pakeitimas yra vienas iš veiksnių, turinčių įtakos vaiko psichologinei krizei. Pasikeitus aplinkai, vaikas turi atrasti naujų būdų, kaip naujoje aplinkoje prisitaikyti. Kalbant apie imigrantų šeimų vaikus, gyvenamosios vietos pakeitimas susijęs ir su šalies pakeitimu. Tai reiškia, kad pasikeičia ir kultūrinė aplinka. Toks pokytis yra rimtas ir suaugusiajam, o mažam ar jaunam žmogui jis - išties didelis ir reikalaujantis daug pastangų sėkmingai pereiti vadinamojo kultūrinio šoko stadijas bei atrasti naujus išgyvenimo būdus visiškai naujoje aplinkoje.
Dažnai girdime, kad vaikui prisitaikyti yra daug lengviau nei suaugusiajam. Galbūt tame ir yra tiesos, nes vaikai atviresni, nuoširdesni, labiau pasitiki, yra lankstesni pokyčiams, imlesni naujai informacijai. Tačiau ar nepamirštame, kad vaikas, taip pat kaip ir suaugęs, atsidūręs svetimoje aplinkoje, susiduria su daugybe iššūkių, turi atrasti būdų, kaip juos įveikti ir išgyvena daug įvairių negatyvių emocijų, kurių negali išreikšti žodžiais.
Vaikas, atsidūręs svetimoje šalyje, pirmiausia išgyvena netektį: savo namų, žaislų, draugų, giminaičių, galimybės kalbėti ir susikalbėti savo gimtąja kalba ir suprasti kito kalbėjimą, galimybės matyti įprastą savo miesto, gatvės, mokyklos, namų vaizdą. Įprasta ir kasdienė aplinka vaikui teikia saugumą. Aplinkai pasikeitus vaikas praranda ir saugumo jausmą. Staiga netekus visų tų mielų įprastų dalykų, vaikui kyla nerimas, baimė, pyktis, netikrumo, nepasitikėjimo jausmai, neviltis. Vaikas nežino, ką su tais jį kankinančiais jausmais daryti. Tai galime pastebėti vaiko elgesyje. Vaikas gali pradėti vengti bendrauti, atsiriboti, būti piktas, agresyvus, priešiškas, žaloti save ar kitus. Gali atsirasti miego ar maitinimosi pokyčių, gali imti varginti neaiškios kilmės skausmai ar negalavimai. Jei vaikas mokyklinio amžiaus, gali kilti ir mokymosi problemų: išsiblaškymas, dėmesio nesukaupimas.
Visi šie požymiai tėvams ir visiems aplinkiniams suaugusiems asmenims turėtų būti SOS ženklas. Tokiu elgesiu vaikas šaukiasi pagalbos. Tokiu elgesiu vaikas nori pasakyti, kad tie būdai, kuriais jis anksčiau spręsdavo jam iškilusius sunkumus, dabar naujomis sąlygomis nebeveikia. Jam reikia pagalbos ir padrąsinimo atrasti naujus būdus.
Čia labai svarbu pirmiausia šeimos, tėvų ir visų šalia esančių suaugusiųjų supratimas bei pagalba. Gali būti, kad vaikas giliai savyje nešiojasi neįvardintą ir per elgesį pasireiškiantį kaltinantį pyktį tėvų atžvilgiu. Tai labai natūrali vaiko reakcija į pasikeitimą. Jokiu būdu nereikėtų vaiko dėl to kaltinti ar bausti, bet su meile ir kantrumu priimti, suprasti ir išlaukti. Gali būti, kad vaikas mano, jog išvykimas į svetimą šalį yra tėvų bausmė dėl jo netinkamo elgesio. Visi šie neįsisąmoninti jausmai kelia daug sumaišties, nerimo ir kančios vaiko viduje. Jei vaikas, būdamas tokioje kančioje, nesulaukia tėvų supratimo, palaikymo ir konkrečios pagalbos, jis lieka ir jaučiasi vienišas, auga beviltiškumo bei nepasitikėjimo savimi jausmai, kurie griauna vaiko asmenybę iš esmės, kurie palieka gilias ir ilgalaikes pasekmes.
Norėčiau pabrėžti, kad vaiko savijauta ir prisitaikymas svetimoje šalyje labai daug priklauso nuo jo šeimos: nuo šeimos narių tarpusavio santykių, atmosferos šeimoje, šeimos narių požiūrio į pasikeitusias aplinkybes bei gebėjimo prisitaikyti, šeimos narių požiūrio į vaiką ir jo vystymąsi, šeimos socialinės ir ekonominės padėties. Jei tėvų santykiuose dominuoja tarpusavio supratimas, meilė, pagarba, palaikymas, pasitikėjimas, tai ir vaikas bus labiau pasitikintis savimi ir turės išsiugdęs gebėjimą bendrauti bei įveikti sunkumus, o tai jam, be abejo, gerokai palengvins prisitaikymą. Dažnai tėvai mano, kad svarbiausia yra patenkinti vaiko materialinius poreikius, o jo emocinių ir bendravimo poreikių nesuvokia. Jei tėvai aiškiai supranta savo tapatumą ir brangina tai, kas jie yra, tai ir vaikas bus tvirtai pasitikintis, didžiuosis savimi.
Liūdna matyti vaikus, augančius lietuvių šeimose ir nekalbančius lietuviškai. Gimtoji kalba – žmogaus tautinio identiteto ženklas. Kyla klausimas: jei žmogus nežino, kas jis yra, taip kaip jis gali tapti tuo, kuo jis nori tapti. Pirmiausia jis turėtų tapti tuo, kuo yra. Tėvų nevertinimas savo tautiškumo, savo šaknų, be abejo, ugdys ir vaiko tautinį nevisavertiškumą. Vaikui, kuris nesididžiuoja tuo, kuo jis yra, sunku eiti į lygiavertį ir visavertį santykį su kitų kultūrų bendraamžiais.

Keletas patarimų, kaip palengvinti vaiko prisitaikymą:
– Stebėti ir pastebėti negatyvius vaiko jausmus, dažniausiai pasireiškiančius per išorinį elgesį, žaidimą, bendravimą su bendraamžiais.
– Sudaryti vaikui sąlygas ir kalbėti su vaiku apie jo jausmus, klausytis jo.
– Priimti vaiko emocijas tokias, kokios jos yra. Vaikui labai svarbu žinoti, kad jam galima jausti pyktį, neapykantą, kad tai – nieko blogo ar neleistino, kad kartais visi taip jaučiasi.
– Padėti vaikui rasti žodžius ar būdus papasakoti savo istoriją. Vaikams paprasčiau išreikšti savo jausmus ir pasakoti apie save per žaidimą ar piešimą.
– Tikėti tuo, ką vaikas sako, pasakoja.
– Neparodyti savo išgąsčio, baimės ar sutrikimo, jei vaikas atskleidžia kažką labai skaudaus.
– Gerbti vaiko privatumą ir nepasakoti jo atskleistos istorijos visiems kaimynams, draugams, ypač jam girdint.
– Būti palaikančiam, suprantančiam, o ne abejojančiam, pajuokiančiam ar smerkiančiam.
– Skirti laiko iškyloms, pasivaikščiojimui, kinui, žaidimui gamtoje.
– Užsiimti su vaiku namuose: žaisti, dainuoti, šokti, piešti.

Suprantama, kad patys tėvai eina per sunkius prisitaikymo etapus. Ypač nelengva, kai šeimos prisitaikymą riboja kalbos nežinojimas. Tai nulemia šeimos ir vaiko uždarumą. Tėvams žymiai sunkiau susirasti reikiamą pagalbą, spręsti iškilusius sunkumus. Sunki ekonominė šeimos situacija verčia tėvus dirbti ilgas valandas, ir vaikams tenka patiems vieniems spręsti savo sunkumus, vieniems liūdėti ir džiaugtis. Tačiau nėra neišsprendžiamų problemų, nėra neįveikiamų sunkumų. Kartais norisi šaukte šaukti: žmonės, nebijokime, pakelkime galvas, neplaukime pasroviui. Nebijokime pripažinti, kad nežinome. Nebijokim pripažinti, kad nežinome, kas esam. Neužsidarykime, nesislėpkime po įmantriomis kaukėmis. Atsiverkime ir ieškokime tiesos, bandykime suprasti, atrasti. Nebijokime pripažinti, kad šiandien man ne lengva, bet rytoj bus geriau. Nebijokime pasakyti, kad man šiandien reikia pagalbos. Nebijokime vieni kitiems tą pagalbą pasiūlyti. Liūdna, kai tėvai nestoja už savo vaikus, kai tėvai nepasitiki savo vaikais, kai tėvai iš baimės, dėl nežinojimo, nemokėjimo, savo įvaizdžio branginimo lieka abejingi savo vaikams, o po to desperatiškai reikalauja pagarbos sau.
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai galima ieškoti per kiekvienoje mokykloje dirbantį Specialių ugdymo poreikių tarnybos darbuotoją (Special Educational Needs Coordinator, SENCO). Pas psichologą, reikalui esant, siunčia ir bendrosios praktikos gydytojas (GP). Tėvams ar kitiems vaiko artimiesiems, kurie nekalba angliškai, patariama susirasti vertėją ir nuolat domėtis, kaip sekasi jų atžaloms darželyje, mokykloje, drąsiai kreiptis pagalbos į mokyklos personalą.
Jei visgi taip atsitinka, kad vaikas svetimoje šalyje nepritampa, tėvai turėtų labai rimtai svarstyti šį klausimą. Jei išbandyta visa pagalba ir visi įmanomi būdai, dėl vaiko sveikatos ir gerovės tikriausiai reikėtų grįžti namo – į Lietuvą. Yra šeimų, kurios dėl vaikų prisitaikymo sunkumų taip ir pasielgė ir yra laimingos dėl vėl iš naujo gyvybe bei džiaugsmu trykštančių savo atžalų. Svarbu nebūti abejingiems, tikėti savo vaikais, padrąsinti juos ir palaikyti.