Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

Kai lyja...

2007/07/03

Kažkodėl netgi lietus čia man asocijuojasi su lietum Lietuvoj. Na, niekaip nesutiksiu, kad lietus tik Anglijos vizitinė kortelė. Aš myliu Londoną, juk ne be reikalo ilgai pasirašinėju ,,Jūsų londonietė“, bet kai lyja lietus, toks tikras, toks stiprus, aš vėl atvirstu lietuvaite. Ir nesvarbu, iš kur aš - Vilniaus, Kelmės, Skuodo ar Alytaus. Lyjant šlepsenu per balas, suskleidusi skėtį, mintyse dainuoju seną užstrigusią dainą ,,Lietus Lietuvoj, lieeeetus Lietuvoj...“ Ir prisimenu savo pirmąją meilę, kuris kantriai, pliaupiant pačiai tikriausiai lietuviškai liūčiai, stovėdavo po mano langais, ilgesingai laukdamas bent jau šmėkštelėsiančio mano kūno šešėlio už lango. Jo akys buvo žydros, šlapi šieno spalvos plaukai styrojo į visas puses, jo šypsena buvo tokia plati ir tokia nuoširdi, kad turbūt į burną prilydavo nemažai vandens. Aš noriu tokią šypseną surasti čia, noriu sutikti tokį tikrą ir gilų vyrišką žvilgsnį. Man pabodo dirbtinis mandagumas, plastmasinės šypsenos, lyg laižytum medų per stiklą. Man pabodo vyrai, nelabai panašūs į vyrus, man daug kas pabodo... Juk lietus turėtų nuplauti tai, kas netikra, kas nupiešta lyg kreida ant asfalto. Tačiau toks lietuviškas lietus čia trunka vos kelias minutes, o paskui vėl prasideda ,,firminė“ angliška dulksna. O ji nepakeičia nieko, tiesiog įkyriai gramzdina depresijon. ,,Panele, gal pavežti?“,-staiga išgirstu šalia,- ir tik po kelių sekundžių suvokiu, kad kalba lietuviškai. Šypsena plati ir nuoširdi, tokia, kad lietus gali prilyti į burną. Deja, sėsti į nepažįstamojo mašiną neišdrįsau, nežinau, kaip dabar gali šypsotis kokie nors maniakai. Šlaputėlė iki paskutinio siūlo parpėdinu namo ir suprantu, jog aš ilgiuosi namų. Paskambinsiu mamai, paklausiu, ar pas mus lyja, o paskui įsijungsiu BBC žinias, kad vėl sugrįžčiau čia.

Jūsų londonietė

Šaltinis: "Londono Žinios"