Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

Skirtis negalima pasigailėti (kablelį padėkite pačios)

2007/08/28

,,Kaip man sunku, nebežinau, nei ką daryti, nei kur pulti! Tau gerai, tu bent žinai, kur jo kapas, ir gali nunešti gėlių... Niekur jis jau nepabėgs.“

(besiskiriančios ir našlės nugirstas pokalbis)

Kiekvienai ištekėjusiai moteriai vyro išdavystė prilygsta tragedijai. Sunkiausias pirmas etapas: sužinojusi, kad jos išrinktasis neištikimas, moteris kenčia ir negali apsispręsti, ką jai daryti toliau: tuoj pat nešti skyrybų pareiškimą, susitaikyti su esama padėtimi ir kentėti, kaltinti save, jog nesugebėjo išlaikyti vyro, būti jam ,,pačia pačia“ ir t.t.- Skyrybos ? tai tikras išbandymas, kai supranti, kad tau artimu buvęs žmogus, turi tapti ,,tolimu“.

Kas nutinka moteriai, kuri patiria visus skyrybų ,,džiaugsmus“- Juk moteris dažniausiai skiriasi ne todėl, kad po to bus geriau, o todėl, kad DABAR nebeturi jėgų taip gyventi. Kiekvienam gyventi meluojant, apgaudinėjant, nepakenčiamai sunku. Jei gerai pagalvotume, tai daugeliu atveju išvengti skyrybų - įmanoma. Žinoma, nekalbant apie tokias priežastis kaip smurtas, alkoholizmas ir neištikimybė. Biblijoje sakoma, kad vyras privalo rūpintis, saugoti ir gerbti savo žmoną. Jei jis taip nesielgia, tai kuris labiau nusikalsta: toks vyras, ar jį paliekanti žmona?Turiu daug pažįstamų, kurie išsiskyrė ,,karštai ir greitai“. Pirmas jausmas buvo euforija ir begalinės laisvės pojūtis, o vėliau- nusivylimas pernelyg skubotais sprendimais. Ne be reikalo mūsų senoliai sugalvojo priežodį: „nėra namų be dūmų... Kartais, o gal ir dažnai, vertėtų pakentėti arba tiesiog palaukti. Nebūtinai kitas išrinktasis bus geresnis. Gyvenimas tikrai nėra loterija, kuriame galima ištraukti laimingą bilietą, dažniausiai laimei susikurti reikia nemažai pastangų. Pripažinkime, jog moteris, netgi pačioje baisiausioje situacijoje stengiasi kentėti ir atidėlioja skyrybas, kol pasiekia tokią ribą, kai nei fiziškai, nei psichologiškai nebegali kentėti. Tuomet kyla skandalai. Vyrai dažniausiai kaltina moteris polinkiu į isteriją, nesugebėjimu logiškai mąstyti ar pan. Būtų daug paprasčiau, jei stiprioji lytis suprastų, jog tokius apibendrinimus pritaikyti visoms moterims negalima. Nuvalkiotos frazės: ,,Visos jos tokios“ tiesiog erzina, juk visi mes skirtingi. Galima sutikti su teiginiu, kad moterys kantrios, kiekviena, atsidūrusi ties skyrybų riba, viliasi: ,,gal viskas praeis“, susigulės, apsitrins, pasimirš, na, šiek tiek paskaudės, tačiau viskas ateityje bus gerai. Būtent taip moterys dažniausiai vertina krizines situacijas šeimoje. Ir paprastai sulaukia tokio momento, kai šeima jau nebepanaši į šeimą, o greičiau jau į karo mūšio lauką, kur nėra jokių taisyklių, išskyrus vieną: ,,kas ką“. Ir vis tiek žmona dar turi vilties, kad vyras gali pasikeisti - tapti geresniu, atidesniu jos atžvilgiu ir t.t. Ko tik mes, moterys, tokiais atvejais neprisigalvojame...Kodėl taip bijoma skirtis? Ogi todėl, kad šiais laikais moteris vertinama ne pagal tai, kokia ji pati, o pagal tai, koks jos vyras (pasitaiko išimčių, tačiau retai). Ir netgi pagal tai - turi ji vyrą ar ne! Va, dėl ko mes delsiame - bijodamos visuomenės izoliacijos. Viena mano bičiulė, ilgai kentėjusi smurtą šeimoje, vaikščiojusi su mėlynėmis, kelis kartus netgi gulėjusi ligoninėje nuo smagių vyro kumščių, galų gale nusprendė skirtis. Jos draugės, kaip pasakytų Bridžita Džons, - patenkintos sutuoktinės, iš pradžių palaikė ją. Vėliau ... tiesiog nustojo kviesti į svečius. Mano bičiulė, net nepabandžiusi nieko ,,tokio“ daryti, gavo pravardę - ,,potenciali svetimų vyrų viliotoja“, nes vienišos moterys - pavojingos JŲ vyrams. Būtent dėl šios priežasties, kad ir koks tas vyras būtų nepakenčiamas, žmonos taikstosi su visokiausiomis jo silpnybėmis. Visuomenės nuomonė - stipri jėga, ištekėjusi moteris vertinama daug labiau, nei išsiskyrusi, taigi norėdama būti vertinama, moteris pasiryžusi mokėti didelę kainą, dažniausiai savo fizine ir dvasine sveikata.Išsiskyrę vyrai tokiais (išsiskyrusiais) būti nenori. Daugelis jų, kurie gali sau leisti, norėtų, kad žmonos mestų darbą, būtų visiškai priklausomos tik nuo jų ir sėdėtų namuose. Negalima teigti, kad visi to nori tik sąmoningai arba tik dėl to, kad jaustų komfortą buityje - taip jie nori pririšti savo antrąją pusę, kad jai nekiltų noras kur nors pabėgti. Galų gale tokia padėtis šeimoje - jis dirba, ji rūpinasi namais, - taip pat suteikia neblogą visuomenės nuomonę, atitinkančią visus reikalaujamus standartus. Jeigu pasigilintume, pastebėtume, kad moteris lengviau pakelia skyrybas, nei vyrai ir daug greičiau atsistoja ant kojų. Pirmiausia todėl, kad ji niekada nenutraukia senų ryšių po vedybų. Ji visada gali paskambinti kokiai nors senai savo draugei, kuri dar neištekėjusi, ji turi mamą ar netgi kokią senų laikų meilę - pasiguosti visada ras kam, be to, - ji silpna būtybė, jai galima nesigėdint paverkti kam nors ant peties. Skyrybose ieškoti kaltų neprotinga. Nors mes ir gvildename šią temą iš moters pozicijų, tačiau vis tiek pripažįstame, kad tokioj situacijoje vieno kalto būti negali. Jeigu jau nusprendėte skirtis, supraskite, kad nei Jūs, nei Jūsų vyras nėra kalti. Žinoma, jei mes nekalbame apie priežastis, kurias jau minėjome pradžioje - smurtą, priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, lošimo ir pan. ar neištikimybę. Jeigu bus lengviau, pasinaudokite itin mėgiama besiskiriančiųjų fraze - „nesutapo charakteriai arba aplinkybės“. Galite netgi pasakyti sau, kad tai - jūsų problema, bet tik ne - kaltė!Atminkite, kad po skyrybų visus sprendimus reikia priimti ,,šalta galva“. Pajutusi saldų laisvės pojūtį, galite prikrėsti tokių kvailysčių, dėl kurių gailėsitės visą gyvenimą. Skyrybos - sunki psichologinė trauma, bet kaip ir su kiekviena kita problema, su ja reikia tvarkytis išmintingai. Jei sugebate, mokykitės iš svetimų klaidų, - vienai mano pažįstamai po skyrybų taip ,,nunešė stogą“, kaip pasakytų mūsų jaunoji karta, kad ji atsidūrė lovoje su savo sūnaus draugu. Praėjo jau penkeri metai po to įvykio, tačiau ji to niekaip negali sau atleisti. Kai viskas nuslūgs, tik tuomet reikėtų priiminėti vienokius ar kitokius sprendimus.Po skyrybų nenustebkite, kad jus persekios jausmas, lyg Jums nuolat kažko trūktų - tai normalu lygiai taip pat, kaip laikina. Prisiminkite karaliaus Saliamono žodžius: ,,Viskas gyvenime praeina, ir šitai praeis“. Nebandykite savo poskyrybinį laikotarpį „palengvinti“ alkoholiu ar raminamaisiais vaistais, duotais draugės, mamytės ar bobutės.Nesistenkite visko daryti dirbtinai, dėl to, kad taip priimta visuomenėje, dėl to, kad mama taip sakė, ar mokė jau išsiskyrusi draugė - pabandykite padaryti viską taip, kaip jaučia Jūsų širdis ir protas. Neskriauskite savęs, tačiau neskriauskite ir kitų. Skyrybos sunkus išbandymas ne tik Jums, jos sunkios visiems, kurie supa Jus - tėvams, draugams, vaikams ir t.t.Svarbiausia - nedeginkite tiltų, negalvokite, kad Jūsų gyvenimas po skyrybų baigėsi. Jeigu išsiskyrėte, tai dar tikrai nereiškia, kad Jūs neverta būti laiminga - įsisąmoninkite, kad visa tai, ką turėjote pereiti, nepraėjo niekais: įgijote patirties, žinių, kantrybės. Gali būti, kad už visa tai užmokėjote labai brangiai, mokėkite tuo naudotis. Kaip byloja lotyniška patarlė - ,,carpe diem“, tai reiškia: „gaudyk dieną“, o kaip Jūs sau išsiaiškinsite šį išmintingą posakį, priklauso tik nuo Jūsų pačios.

Šaltinis: "Londono Žinios"