Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

Vakarėlis be jo

2007/08/28

Savaitgalį nutariau praleisti merginų kompanijoje. Nusibodo man tie vyrai, nusprendžiau aš, pakalbėjusi su savo brangiausiuoju: tai tas jiems negerai, tai anas. Amžinai esu priversta taikytis prie jo įgeidžių - šiandien jis, matai, nenori balandėlių anei plokštainio su spirgučiais, lietuviška virtuvė jam įgriso ir, apskritai, per riebi. Jo mama gamina daug skaniau, o jau kokius tortus kepa, neklauskit. Dar to betrūko, kad aš tortus su glajais pradėčiau raityti. Na, jau ne, tegul keliauja su draugais į tas savo bokso rungtynes, o paskui tegul plempia ,,Guinessą“ iki paryčių ir blevyzgoja apie svetimas paneles - man nerūpi.

Pagriebusi telefoną, paskambinau trims artimiausioms savo draugutėms ir pakviečiau į svečius. Tiesą sakant, ir aš sutinku, kad lietuviški patiekalai rieboki, todėl paruošiau lengvų užkandžių ir vegetariškų salotų. Mano draugės atsinešė vyno, vakarėlis prasidėjo. Kiekviena raudonojo vyno taurė kaitino kraują, o pokalbių temos vis aštrėjo ir aštrėjo. Pradėjom, aišku, kaip ir priklauso, - kur geriausi išpardavimai, ar iš tiesų sodri mėlyna bus rudens mados klyksmas, koks kremas - ,,Lancome“ ar ,,Clinique“ geresnis ir t.t. Kauštelėjusios prisiminėm senas savo meiles, kurias, žinoma, nuspalvinom pačiom gražiausiom spalvom, vėliau paverkėm besiklausydamos senų A. Mamontovo dainų, dar vėliau pradėjom baubti kartu su Marijonu ,,Blemba, juk aš tave myliu...“ O tada širdį užplūdo nepaaiškinamas ilgesys ir liūdesys. Viena kitai atrodėm beviltiškai nuobodžios, nebepadėjo nei vynas, nei Mamontovas su Marijonu. Išsiskirstėm tyliai, pažadėjusios vėl kada nors šauniai paūžti, nors šaunu nebuvo visiškai. Ilgai galinėjausi su savimi, kad tik Jam nepaskambinčiau. Manyje grūmėsi dvi būtybės, viena išdidi ir nepriklausoma, o kita įsimylėjusi iki ausų. Nugalėjo pastaroji, paskambinau, pasakiau, kad labai noriu jį matyti. Atvažiavo, išvirė stiprios kavos ir privertė išgerti ,,Alka Zeltcerio“, o aš nužliumbiau visą makiažą į pagalvę, pati nesuvokdama, kodėl. (Teisus buvo mano senelis sakydamas, jog nėra baisesnio vabalo už girtą bobą.) ,,Gal vis dėlto iškepsiu tortą kitą savaitgalį“, - tokia buvo paskutinė mano mintis, prieš nugrimztant į sunkų miegą.

Jūsų londonietė

Šaltinis: "Londono Žinios"