Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

Gero veido lietuvaitė

2007/09/11

Ar Jūs Londono gatvėse atskiriate savo tautiečius? Aš - taip. Ypač - neseniai atvažiavusius: neramiai klaidžiojantis žvilgsnis, plačiai praverta burna, merginos ? ryškiu vakariniu makiažu, ,,blonduotuose“ plaukuose šviečia tamsios šaknys, svaiginantys aukštakulniai, vyrukai ? gplaukai nuskusti ,,pirmu numeriu“, atitinkamas žargonas, autobusuose rėkia taip, lyg vieni važiuotų reisu Zapyškis - Balbieriškis ir t.t.

Dauguma, truputį apsitrynę, atsipalaiduoja, pakeičia garderobą į labiau patogų ir ne tokį rėkiantį, žodžiu, kaip koks zuikis žiemą, pakeičia kailiuką ir prisitaiko prie aplinkos.Man jau po pusmečio gyvenimo Londone atrodė, kad esu visiškai prisitaikiusi prie vietinės bendruomenės, bent jau mano išvaizda tikrai neturėtų išduoti, kad esu grynakraujė lietuvaitė. Juo labiau, kad jau bent kelis kartus britai gatvėje kabindavo taip: ,,Hi, french“. Toks kreipinys nepaprastai glostė mano savimeilę, juk mūsų galvose stereotipas apie prancūzes - pats nuostabiausias: gražios, stilingos, ypatingos, seksualios, laisvos...“ Nepykau net ant juodaodžio, kuris negavęs kaulijamų cigarečių, drėbė man: ,,F...ing french!“. Vis tiek gi pavadino prancūze, taigi, matyt, man ant kaktos tikrai neparašyta, kad aš lietuvė. Ko gi džiūgauti, paklausite Jūs? Man tikrai ne gėda, kad esu lietuvė, anaiptol, - tuo didžiuojuosi! Nesijaučiu prastesnė už anglę, prancūzę ar amerikietę. Tiesiog kartais norėčiau pasijusti kosmopolite, neprarasdama savo lietuviško identiteto. Kartą grįžtu iš darbo ir girdžiu, kaip iš mašinos man lietuviškai šaukia: ,,Labas, mažute, kaip tu?“ Tonas buvo toks draugiškas, kad sustojau pasižiūrėti, ar ne koks pažįstamas. Vaikinukas buvo tipiškas lietuvis, (žr. aukščiau). Kažkaip gailiai jo paklausiau: ,,Negi taip matosi, kad aš lietuvė?“ Išsišiepęs ir apnuogindamas dantis, seniai nemačiusius nei dantų šepetuko, nei odontologo, rėžė man taip šiaulietiškai: ,,Tai aiškiai, ka matuos, be bazara“. Pasidarė kažkaip nejauku, kad toks ,,fruktas“ mane priima kaip saviškę. ,,Iš ko taip matosi, mielasis“, - paklausiau. ,,Tu aukšta i kūda, i talija matos, nu tai ? lietuvė, nu i da tava veids, toks, nu, gers, a duosi sava telefoniuką?“,,Telefoniuko“ nedaviau, bet kriterijai, pagal kuriuos mane atpažino kaip tautietę, patiko, ypač tas ,,gers veids“...

Jūsų londonietė

Šaltinis: "Londono Žinios"