Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

Senberniai ir senmergės: ar tiesiog vienišiai?

2007/09/11

Lietuviškoje visuomenėje yra dvi labai įdomios sąvokos, kurių greičiausiai nerasi nė vienos civilizuotos šalies žodyne ? tai senbernis ir senmergė. Šiais laikais, kai gyvenimo tempas ? be galo spartus ir vienas svarbiausių dalykų ? realizuoti save darbe, visuomeninėje veikloje ir pan., dažnai nelieka laiko net pagalvoti apie šeimyninį gyvenimą. Jei anksčiau į kokią 24 ? erių metų vienišą merginą žvairuodavo įtartinai ir nebijodami lipdydavo etiketę - senmergė, tai dabar jau ir netekėjusi trisdešimtmetė savęs tokia archaiška sąvoka nevadina. Lygiai taip pat ir su vadinamaisiais senberniais. Vyrai neskuba pančiotis šeimyniniais saitais, kai visuomenė stipriosios lyties atstovus vertina ne pagal tai, kiek vaikų užaugino, o kiek sugeba uždirbti. Tačiau mūsų sąmonėje (ar pasąmonėje) sąvokos ? senbernis ir senmergė vis dar gajūs.

Lietuviškoje visuomenėje yra dvi labai įdomios sąvokos, kurių greičiausiai nerasi nė vienos civilizuotos šalies žodyne ? tai senbernis ir senmergė. Šiais laikais, kai gyvenimo tempas ? be galo spartus ir vienas svarbiausių dalykų ? realizuoti save darbe, visuomeninėje veikloje ir pan., dažnai nelieka laiko net pagalvoti apie šeimyninį gyvenimą. Jei anksčiau į kokią 24 ? erių metų vienišą merginą žvairuodavo įtartinai, tai dabar jau ir netekėjusi trisdešimtmetė savęs tokia archaiška sąvoka nevadina. Lygiai taip pat ir su „senberniais“. Vyrai neskuba pančiotis šeimyniniais saitais, kai visuomenė juos vertina ne pagal tai, kiek vaikų užaugino, o kiek sugeba uždirbti. Tačiau mūsų sąmonėje (ar pasąmonėje) sąvokos ? senbernis ir senmergė vis dar gajūs.

Senberniai

Jei koks vyrukas nesugebėdavo susirasti antrosios pusės, mūsų protėviai duodavo tokiam bėdžiui įvairiausių patarimų, pavyzdžiui, vieną dieną nevedę vyrai turėtų susilaikyti nuo riebaus maisto ir sukalbėti 33 maldas Šventajai Kotrynai. Vidurnaktį, mušant laikrodžiams, reikėtų įdėmiai pasižiūrėti į veidrodį ir pamėginti įžvelgti jame moteriškos lyties asmens charakterio bruožų. Anot tradicijos, laimingieji (arba turintys regėjimo dovaną) taip atrasdavo šeimos moterį. O trumparegiai iki gyvenimo galo taip ir likdavo be šeimos, taigi ir be moters. Senbernio sąvoka turtingame lietuvių liaudies žodyne turėjo stipriai negatyvų atspalvį.

Pasaulyje yra daug šalių, kuriose į vyrus, užkopusius ant pilnametystės slenksčio, tačiau nesukūrusius šeimos, reaguojama... savitai. Dar žiloje senovėje buvo pripažinta, jog šeima ? tai valstybės stabilumo pagrindas, taigi vieniši individai buvo nepageidaujami ir netoleruojami, jie buvo verčiami kurti šeimą, tikslingai daugintis ir mokėti mokesčius bei kurti darbo produktą. Tačiau net ir totalinės valdžios kontrolės sąlygomis atsirasdavo žmonių, sugebėjusių atlaikyti viešosios nuomonės ir valstybinio aparato spaudimą. Tokius žmones civilizuotuose kraštuose pagal pasirinktą gyvenimo būdą priimta vadinti vienišiais. Vienišius ? neutrali, politiškai korektiška sąvoka. Bet Lietuvoje... Be abejonės, kiekvienas kūdikis žino, kad lietuvių kalbos šaknys siekia tolimiausius priešistorinius laikus. Tačiau šiandien, kai pasaulis yra tik globalus kaimas, žemės rutulį kiaurai išilgai apraizgė virtualios komunikacijos tinklai, o informacinių technologijų lygis Lietuvoje pasiekė aukštumas, svarbu aptarti lietuviškąjį senbernystės fenomeną. Reikėtų įsisamoninti tai, ką jau senokai suvokė kitos vakarietišką gyvenimo būdą pripažįstančios tautos: postmodernioje pilietinėje materialinio gerbūvio visuomenėje senbernių nėra, nebuvo ir nebus.Iššifruoti žodį ,,senbernis“ paprasta, tai ? senas bernas. Pagal tradicinį lietuviškąjį standartą senbernis ? nehigieniškas, nevalyvas, beviltiškai atsilikęs nuo visokių įmanomų mados ir stiliaus tendencijų, nuobodus, egoistas ir niurzglys. Lietuviškoje tradicijoje senbernis įkūnija visus negatyvius fizinius ir būdo bruožus, kurių tradicinis šeimos vyras atsikrato moteriai padedant. Tautosakoje ir buitiniame folklore nemažai nuorodų į tai, kad moteris savo vyrą apskalbia, nuprausia, aprengia ir sveikai pamaitina. Vargu ar šiuolaikinė moteris būtent taip įsivaizduoja savo, kaip žmonos, pareigą... Kai nevedusio vyro namuose atsiranda normali buitinė technika: skalbimo mašinos, mikrobangų krosnelės ir grįžtamojo ryšio televizoriaus hibridas, moteris netenka savo pirmykščio namų šeimininkės statuso,  arba Ji paprasčiausiai atsisako būti tik namų šeimininke ir vyro vaikų mama. Vyriškos aprangos stilių formuoja televizijos ir madų žurnalai, o vyriškas nevalyvumas vertintinas kaip individuali protesto forma prieš moterų diktatą. Supraskime, kad bet kokio amžiaus nevedęs vyras ? ne standartinis senbernis, o Naujosios epochos teisingasis viengungis. Neverta pasninkauti ir žiūrėti į veidrodį, geriau ieškoti tinkamiausio gyvenimo kelio, vedančio vidinės harmonijos ir laimės link. Galbūt, atradęs laimę, viengungis norės pasidalinti ja ir su kitu žmogumi.,,Senberniai“ ginasi visais įmanomais būdais, pavyzdžiui, Lietuvoje įkurtas net specialus portalas, kur galima rasti įvairiausių patarimų viengungiams. Tarkime, kaip įrodyti, kad, jei esi vienišas, tai nereiškia, kad priklausai seksualinėms mažumoms arba kaip vyras esi nepajėgus.

Iš senbernių tinklalapio:

,,Visgi senberniai, būdami elitine grupe, kartais patiria atitinkamų iššūkių ir iš savo lyties atstovų. Dažniausiai, iššūkius senberniams pateikia kiek vyresni ir paprastai vedę tos pačios lyties individai.

Kaip tai atrodo realybėje. Sėdi kokia nors bendradarbių ar šiaip iš matymo pažįstamų individų grupė, kurioje yra senbernis ir keletas vedusių, prisidirbusių vaikų ir besitikinčių iš jų gauti vandens stiklinę senatvėje individų. Ir kuris nors individas, pastebėjęs garbingą senbernį, esantį šioje kompanijoje, viešai suformuluoja šios teiginius ? prielaidas: gėjus arba impotentas.Kaip reikėtų elgtis šioje situacijoje? Geriausias elgesio variantas ? kupinas užuojautos žvilgsnis šios teiginius išsakiusio individo linkui. Tik atsargiai, neperlenkit lazdos - Jūsų žvilgsnis neturi atspindėti paniekos! Juk tai iš tiesų nelaimingi žmonės ? kiek jis turėjo įkalbinėti savąją, kad ji teiktųsi jį išleisti pažuvauti (kas baisiausia, jis iš tiesų žuvavo!!!), kiek jam nervų kainavo įkalbėti ją pakeisti poziciją po 20 metų „bendro gyvenimo“ ir kur garantijos, kad iš savo (?) pridirbtų palikuonių jis gaus tą vandens stiklinę senatvėje? Taigi jiems sunku, ir jų lūpomis kalba pavydas?“

Senmergės

,,Seni barsčiai - ne „patrova“, sena merga - ne „zabova“... (iš liaudies dainuškos)

,,Senmergių“ gyvenimas daug sunkesnis nei senbernių, jau vien todėl, kad dėl lietuviškų pavardžių rašymo ypatumų, jau galima atskirti, kokiai kategorijai ? vienišų ar ištekėjusių ? priklauso jos nešiotoja. Žinoma, ne būtinai kokia nors ?aitė ar ?ytė yra sena pana, tačiau stereotipai vis dar veikia. Netekėjusios moterys į savo socialinį statusą dažniausiai reaguoja neutraliai, jas labiau dirgina aplinkinių perdėtas dėmesys.

Ką apie šį epitetą mano ?pačios vienišės?

,,Šitas žodis tiesiai šviesiai pasako, kad aš miegu viena. O koks kieno reikalas? Juk tai mano asmeninis gyvenimas, kurį aš gyvenu taip, kaip noriu!“

Liuda (40 metų)

,,Man juokinga, kai kokioje nors kompanijoje kas nors pasakoja juokelį, susijusį su senmergėmis ir staiga, pažvelgę į mane, nejaukiai nutyla. Vyrai mažiau svaidosi šiuo epitetu, tačiau ištekėjusios moterys tiesiog su pasimėgavimu ištaria šį žodį. Lyg būti ištekėjusia - tai aukštesnis statusas?“

Rūta (43m)

,,Baigiau tokią specialybę, kur kurse buvo vienos merginos ir keli vaikinukai, kuriuos net vyrais sunku pavadinti. Nieko nuostabaus, kad dar dabar, į taip vadinamąją, stipriąją lytį žvelgiu su nepasitikėjimu. Tiesą sakant, man visiškai nesvarbu, kaip mane vadina, tebūnie, kad ir senmerge, tačiau viena gyvendama, jaučiuosi puikiai“.

Vida (38 m.)

,,Tik džiaugiuosi, kad mūsų vienišų moterų nevadina lesbietėmis, viengungiams vyrams labai dažnai mesteli užuominų apie jų, neva, homoseksualumą. Nors ,,senmergė“ turi prastesnį atspalvį nei „senbernis“.

Rima (36 m.)

Žodyje ,,senmergė“ įžvelgiu diskriminaciją, taip vienišas moteris vadina norėdami įžeisti, įskaudinti, priklijuoti etiketę, kuri reiškia: ,,Niekam nereikalinga“. Vyrus vadina viengungiais, o senberniais apšaukia tik paragindami greičiau susirasti žmoną“.

Marija (32 m.)

Kaip įsivaizduojama senmergė? Pikta, suniurusi, isteriška, suvytusi moteris, plona ilga nosimi, per dienas sėdinti prie lango, mezganti ir burbanti. Žodžiu, vieniša ir nelaiminga moteriškė, raukšlėtu veidu ir pikta ant viso pasaulio. Vyrauja nuomonė, jog ,,senmerge“ būti ? likimas. Tai jau įvyko ir keistis nebegali. Jei senmergė tikra - ištekėjimas esmės nekeičia. Arba, kad senmergė - tai moteris, kuri pasakė „ne“ vieną kartą per daug. Stereotipų galima pririnkti daug, tačiau puikiausiai viską paaiškina psichoterapeutas Olegas Lapinas: ,, ...Argi netiesa, kad moterys, ilgai neturinčios lytinių santykių, linksta į pyktį, užgaulumą, ekscentrišką elgesį? Gali būti, kad tai priklauso ne nuo to, ar ji turi ar neturi lytinių santykių <...>. Netiesa, kad moteriai „nuo nepadulkinimo važiuoja stogas”. Nepasižymi aukšta savigarba ir dažnai neturi emocinės pusiausvyros daug vyriškų varpų savyje turėjusios prostitutės. Nes emocinis gyvenimas priklauso ne nuo varpos, o nuo to, kaip moteris save vertina. Jei ji nuolat lygina save su kitomis moterimis, kurioms, jos akimis, labiau pasisekė: turi vyrus, yra ištekėjusios, gali mylėtis su kuo nori, turi vaikų , žinoma, ji gali jaustis nepilnavertė. Ir tuomet dažniau, nei visos aukščiau minėtos moterys, reaguoti pykčiu, užsigauti, elgtis ekscentriškai. Žmogus, būdamas kitoks, jaučiasi nejaukiai tarp kitų, nepasitiki savimi, dažniau ima elgtis ekscentriškai, t.y. gynybiškai. Jis gina savo vertę, jausdamas pavojų dėl savo kitoniškumo. Štai ir išeina, kad kai kurios moterys, ilgai neturinčios vyrų, atrodo dažniau supykstančios, užgaulesnės ir t.t. Tačiau jei moteris nelygina savęs su kitomis, jaučia savo vertę nepriklausomai nuo to, su kuo ji praleidžia naktis, tiesiog netrokšta turėti šeimos, ir vis vien yra savimi patenkinta, visos šios reakcijos ištirpsta. <...> Žmonės tiesiog tokie, kokie yra - tik galima vieną dieną po labai juodo periodo imti ir surasti save tarp žmonių. Gelbsti tame tik tavo meilė - sau ir kitiems.“

Parengė Simona Romanovaitė .

Senberniai

Jei koks vyrukas nesugebėdavo susirasti antrosios pusės, mūsų protėviai duodavo tokiam bėdžiui įvairiausių patarimų, pavyzdžiui, vieną dieną nevedę vyrai turėtų susilaikyti nuo riebaus maisto ir sukalbėti 33 maldas Šventajai Kotrynai. Vidurnaktį, mušant laikrodžiams, reikėtų įdėmiai pasižiūrėti į veidrodį ir pamėginti įžvelgti jame moteriškos lyties asmens charakterio bruožų. Anot tradicijos, laimingieji taip atrasdavo šeimos moterį. O trumparegiai iki gyvenimo galo taip ir likdavo be šeimos. Senbernio sąvoka turtingame lietuvių liaudies žodyne turėjo stipriai negatyvų atspalvį.

Pasaulyje yra daug šalių, kuriose į vyrus, užkopusius ant pilnametystės slenksčio, tačiau nesukūrusius šeimos, reaguojama... savitai.?Dar žiloje senovėje buvo pripažinta, jog šeima ? tai valstybės stabilumo pagrindas, taigi vieniši individai buvo nepageidaujami ir netoleruojami. Tačiau net ir totalinės valdžios kontrolės sąlygomis atsirasdavo žmonių, sugebėjusių atlaikyti viešosios nuomonės spaudimą. Tokius žmones civilizuotuose kraštuose pagal pasirinktą gyvenimo būdą priimta vadinti vienišiais. Vienišius ? neutrali, politiškai korektiška sąvoka. Bet Lietuvoje...?Be abejonės, kiekvienas kūdikis žino, kad lietuvių kalbos šaknys senos. Tačiau šiandien, kai pasaulis yra tik globalus kaimas, žemės rutulį kiaurai išilgai apraizgė virtualios komunikacijos tinklai, svarbu aptarti lietuviškąjį senbernystės fenomeną. Reikėtų įsisamoninti tai, ką jau senokai suvokė kitos vakarietišką gyvenimo būdą pripažįstančios tautos: postmodernioje pilietinėje materialinio gerbūvio visuomenėje senbernių nėra, nebuvo ir nebus.Iššifruoti žodį ,,senbernis“ paprasta, tai ? senas bernas. Pagal tradicinį lietuviškąjį standartą senbernis ? nehigieniškas, nevalyvas, beviltiškai atsilikęs nuo visokių įmanomų mados ir stiliaus tendencijų, nuobodus, egoistas ir niurzglys. Lietuviškoje tradicijoje senbernis įkūnija visus negatyvius fizinius ir būdo bruožus, kurių tradicinis šeimos vyras atsikrato moteriai padedant. Tautosakoje nemažai nuorodų į tai, kad moteris savo vyrą apskalbia, nuprausia, aprengia ir sveikai pamaitina. Vargu ar šiuolaikinė moteris būtent taip įsivaizduoja savo, kaip žmonos, pareigą...?Kai nevedusio vyro namuose atsiranda buitinė technika: skalbimo mašinos, mikrobangų krosnelės ir pan., moteris netenka savo pirmykščio namų šeimininkės statuso,? arba Ji paprasčiausiai atsisako būti tik namų šeimininke ir vaikų mama. Vyriškos aprangos stilių formuoja televizija ir spauda, o vyriškas nevalyvumas vertintinas kaip protesto forma prieš moterų diktatą. Taigi, bet kokio amžiaus nevedęs vyras ? ne standartinis senbernis, o Naujosios epochos teisingasis viengungis. Neverta pasninkauti ir žiūrėti į veidrodį, ieškokite tinkamiausio gyvenimo kelio, vedančio vidinės harmonijos ir laimės link. ,,Senberniai“ ginasi visais įmanomais būdais, pavyzdžiui, Lietuvoje įkurtas net specialus portalas, kur galima rasti įvairiausių patarimų viengungiams. Tarkime, kaip įrodyti, kad, jei esi vienišas, tai nereiškia, kad priklausai seksualinėms mažumoms arba kaip vyras esi nepajėgus.

Iš senbernių tinklalapio:

,,Visgi senberniai, būdami elitine grupe, kartais patiria atitinkamų iššūkių ir iš savo lyties atstovų. Dažniausiai, tai pateikia kiek vyresni ir paprastai vedę tos pačios lyties individai.

Įsivaizduokite, sėdi kokia nors bendradarbių grupė, kurioje yra senbernis ir keletas vedusių, prisidirbusių vaikų ir besitikinčių iš jų gauti vandens stiklinę senatvėje individų. Ir kuris nors, pastebėjęs garbingą senbernį, esantį šioje kompanijoje, viešai suformuluoja šiuos teiginius ? prielaidas: gėjus arba impotentas.Kaip reikėtų elgtis šioje situacijoje? Geriausias variantas ? kupinas užuojautos žvilgsnis šios teiginius išsakiusiojo link. Tik atsargiai, neperlenkit lazdos - Jūsų žvilgsnis neturi atspindėti paniekos! Juk tai iš tiesų nelaimingi žmonės ? kiek jis turėjo įkalbinėti savąją, kad ji teiktųsi jį išleisti pažuvauti, kiek jam nervų kainavo įkalbėti ją pakeisti poziciją po 20 metų „bendro gyvenimo“ ir kur garantijos, kad iš savo (?) pridirbtų palikuonių jis gaus tą vandens stiklinę senatvėje? Taigi, jų lūpomis kalba pavydas?“

Senmergės

,,Seni barsčiai - ne „patrova“, sena merga - ne „zabova“... (iš liaudies dainuškos)

,,Senmergių“ gyvenimas daug sunkesnis nei senbernių, jau vien todėl, kad dėl lietuviškų pavardžių rašymo ypatumų, jau galima atskirti, kokiai kategorijai ? vienišų ar ištekėjusių ? priklauso jos nešiotoja. Žinoma, ne būtinai kokia nors ?aitė ar ?ytė yra sena pana, tačiau stereotipai vis dar veikia. Netekėjusios moterys į savo socialinį statusą dažniausiai reaguoja neutraliai, jas labiau dirgina perdėtas aplinkinių dėmesys.

Ką apie šį epitetą mano ?pačios vienišės?

,,Šitas žodis tiesiai šviesiai pasako, kad aš miegu viena. O koks kieno reikalas? Juk tai mano asmeninis gyvenimas, kurį aš gyvenu taip, kaip noriu!“

Liuda (40 metų)

,,Man juokinga, kai kokioje nors kompanijoje kas nors pasakoja juokelį, susijusį su senmergėmis ir staiga, pažvelgę į mane, nejaukiai nutyla. Vyrai mažiau svaidosi šiuo epitetu, tačiau ištekėjusios moterys tiesiog su pasimėgavimu ištaria šį žodį. Lyg būti ištekėjusia - tai aukštesnis statusas?“

Rūta (43m)

,,Baigiau tokią specialybę, kur kurse buvo vienos merginos ir keli vaikinukai, kuriuos net vyrais sunku pavadinti. Nieko nuostabaus, kad dar dabar, į taip vadinamąją, stipriąją lytį žvelgiu su nepasitikėjimu. Tiesą sakant, man visiškai nesvarbu, kaip mane vadina, tebūnie, kad ir senmerge, tačiau viena gyvendama, jaučiuosi puikiai“.

Vida (38 m.)

,,Tik džiaugiuosi, kad mūsų vienišų moterų nevadina lesbietėmis, viengungiams vyrams labai dažnai mesteli užuominų apie jų, neva, homoseksualumą. Nors ,,senmergė“ turi prastesnį atspalvį nei „senbernis“.

Rima (36 m.)

Žodyje ,,senmergė“ įžvelgiu diskriminaciją, taip vienišas moteris vadina norėdami įžeisti, įskaudinti, priklijuoti etiketę, kuri reiškia: ,,Niekam nereikalinga“. Vyrus vadina viengungiais, o senberniais apšaukia tik paragindami greičiau susirasti žmoną“.

Marija (32 m.)

Kaip įsivaizduojama senmergė? Pikta, suniurusi, isteriška, suvytusi moteris, plona ilga nosimi, per dienas sėdinti prie lango, mezganti ir burbanti. Žodžiu, vieniša ir nelaiminga moteriškė, raukšlėtu veidu ir pikta ant viso pasaulio. Vyrauja nuomonė, jog ,,senmerge“ būti ? likimas. Jei senmergė tikra - ištekėjimas esmės nekeičia. Arba, kad senmergė - tai moteris, kuri pasakė „ne“ vieną kartą per daug. Stereotipų galima pririnkti daug, tačiau puikiausiai viską paaiškina psichoterapeutas Olegas Lapinas: ,, ...Argi netiesa, kad moterys, ilgai neturinčios lytinių santykių, linksta į pyktį, užgaulumą, ekscentrišką elgesį? Gali būti, kad tai priklauso ne nuo to, ar ji turi ar neturi lytinių santykių <...>. Netiesa, kad moteriai „nuo nepadulkinimo važiuoja stogas”. Nepasižymi aukšta savigarba ir dažnai neturi emocinės pusiausvyros daug vyriškų varpų savyje turėjusios prostitutės. Nes emocinis gyvenimas priklauso ne nuo varpos, o nuo to, kaip moteris save vertina. Jei ji nuolat lygina save su kitomis moterimis, kurioms, jos akimis, labiau pasisekė: turi vyrus, yra ištekėjusios, gali mylėtis su kuo nori, turi vaikų , žinoma, ji gali jaustis nepilnavertė. <...> Žmogus, būdamas kitoks, jaučiasi nejaukiai tarp kitų, nepasitiki savimi, dažniau ima elgtis ekscentriškai, t.y. gynybiškai. Jis gina savo vertę, jausdamas pavojų dėl savo kitoniškumo. Štai ir išeina, kad kai kurios moterys, ilgai neturinčios vyrų, atrodo dažniau supykstančios, užgaulesnės ir t.t. <...> Žmonės tiesiog tokie, kokie yra - tik galima vieną dieną po labai juodo periodo imti ir surasti save tarp žmonių. Gelbsti tame tik tavo meilė - sau ir kitiems.“

Parengė Simona Romanovaitė

Šaltinis: "Londono Žinios"