Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

TOS DIDELĖS LONDONO AKYS

2007/09/18

Viskas baigėsi sėkmingai. Lėktuvo trapas. Paskui ilgi stikliniai tuneliai. Viešbutukas, mažas kaip degtukų dėžutė, bet su gigantiška gėlėta lova per visą kambarį. Dušas, dušo želė su medumi ir pienu, pudra, lūpdažis, gražiausi balti marškinukai, aukštakulniai, daili plaukų sruoga ant dešinės akies. Viktorija staiga pasijautė viskam pasiryžusi, pažvelgė pro viešbutėlio grotuotas langines ir pamąstė tylutėliai, slapčia: „Aš viską galiu. Aš - čia. Aš nugalėsiu“. Ir vis bėgo prie veidrodžio pati sau nusišypsoti, lyg ta jos šypsena pagražintų ją pačią ir pripildytų seniai prabėgusios jaunystės eliksyro.

Dukros buvo nemačiusi jau pusantrų metų. Ilgesio išdraskyta širdimi, skaudančiom kojom ir rankom vis iš to paties jai pačiai neaprėpiamo ilgesio, ji išėjo į pirmąjį pasimatymą. Viskas Londone taip toli. Visko tiek daug, ir toks keistas požemių vėjas metro stotyse. „Londone, kodėl tavo tokios didelės akys?“ - murmėjo Viktorija, pagaliau išlindusi iš požemių į šviesą. „Kad aš tavo dukrelę regėčiau, o tu jos nebepamatytum“, - atšovė svetimo ir pikto miesto dvasia. „Londone, kodėl tavo tokie dideli dantys?“ - neatstojo Viktorija, braudamasi per minią į autobusą. „Kad tave suėsčiau, smegenis tavo tuščias sukramtyčiau ir išspjaučiau, - atsakė ta pati piktoji dvasia. „Atėmiau iš tavęs vaikelį, tavo brangųjį, ir gyvenk dabar savo sutrešusioje mylimiausioje tėvynėje. Lak degtinę. Pasikalbėk su savo blokinio narvo sienomis. Skaičiuok grašius ir nedrįsk sumerkti akių naktimis. Va šitaip tau“. Su miesto žemėlapiu rankoje, su rašteliu, su mobiliuoju ant kaklo Viktorija yrėsi vis arčiau savo vaiko. Prie Amerikos ambasados, „kurią kiekvienas kvailys suras“, italų restorane darbavosi jos mažylė ir taip pat dairėsi savo mamos „bludelninkės“, grakščiai lakstydama tarp baltų staliukų. Viktorija ją pamatė jau iš labai toli. Restorano staliukai, tie, kurie vasarai buvo išvilkti į gatvę, švietė nuodingu mėliu, o jos mergaitė jai pasirodė tokia maža, tokia trapi, na lyg kokia šeštokė, nuolat ujama piktos mokytojos. Vilkėjo trumputį juodą sijonuką, iš priekio pridengtą gofruota balta prijuostėle, avėjo juodais kaliošėliais, kurie, matyt, irgi buvo šios darbo uniformos dalis. „Čia mano mama, - šūktelėjo mergaitė storam, plikam italui, stovinčiam už baro. „Mano mama atvažiavo“. Iki pamainos galo dar buvo likęs koks pusvalandis. Italas buvo labai mandagus ir leido savo darbininkei pavaišinti tą apsireiškusią iš velniai žino kokio svieto mamą kavos puodeliu restorano sąskaita. „Nenoriu aš tos jo kavos, - šypsojosi pro nesuvaldomai plūstančias ašaras Viktorija. Gal kokio Smirnovo stikliuką, a?“ Vėlai vakare nemažoje „litovcų“ mažosios padavėjos draugų kompanijoje Viktorija staiga ėmė kažin kaip vargti. Nors aludėje gaudė muzika, gyvai bendravo tarpusavyje vietiniai išpuoselėti senučiukai, patenkinti biurgeriai, išsišiepę britai ir linksmi visokių spalvų vyrukai, apsirengę marškiniais su papūgomis ir palmėmis.„Litovcai“ po ilgos darbo dienos buvo išsekę, nekalbūs, nėjo šokti, mažai ragavo ir tų vaišių, kurias suruošė Viktorijos dukrelė „mamelės apsilankymo proga“. Išsėdėjusi gerą valandą su mažai kalbančia dukrele, kurios akys vis merkėsi iš nuovargio, Viktorija nuslinko prie baro. Ten ramstinėjosi toks juokingas juodaodis, kuris nusišypsojo Viktorijai akinančia auksinių dantų šypsena. Kadangi Viktorijos anglų kalba buvo tokia, na tokia - tarptautinių žodžių rinkinys, tai ji tik pastukseno sau į dantis krumpliais ir pasukiojo smiliumi ties smilkiniu. Suprask, baisus dalykas tie tavo auksiniai dantys... Vyriškis pantomimą suprato teisingai. Skubiai pagriebė baltą servetėlę iš vazelės nuo baro ir juodu „tušeku“ nupiešė ant jos dideliausias bokso pirštines. „A... Kitokie dantys smūgių neatlaiko“, - sumetė Viktorija ir nusijuokė. Jiedu kalbėjo nežinia kokia kalba, bet daug ir audringai. Kadangi žmogėnas niekaip nesuprato, iš kokios šalies atvyko ši jo netikėta pašnekovė, daugiau piešė paveiksliukus ant servetėlių, negu kalbėjo, pirko Viktorijai romą ir už visus daugiau juokėsi, nevaržomai demonstruodamas savo puikiuosius dantis. „Iš kokios šalies, iš kokios šalies, - irzo Viktorija girtėdama ir jau pasibodėjusi vis minėti Baltiją ir Sabonį. ,,Ai am rašin“, - pareiškė staiga. Juodaodis nudžiugo: „Rašin? Širokaja duša? Okei, okei...“ Jųdviejų trumputė draugystė baigėsi tuo, kad Viktorija sutrypė kažkokį nesuprantamą šokį su auksadančiu, plojant visai gaujai naujojo jos pažįstamo pažįstamų. O paskui atėjo dukrelė, labai rūsčiu veidu, ir nusivedė mamą miegoti. Į tą patį mažą viešbutuką, netoli Haid Parko. Viktorija stipriai apkabino savo vaiką. Taip, kaip svajojo ilgus mėnesius, prisiglaudė jį iš visų jėgų prie besitrankančios širdies ir užmigo. Londonas nemiegojo. Londonas niekada nemiega. Jis vis kaišiojo savo snukį pro kambario langelį ir tikrino, ar viskas čia „okei“, ar ši kvaila penkių dešimčių metų bobšė neatims iš jo trapiosios gražiosios mergytės. Toliau nebėra ko papasakoti. Šešias dienas Viktorija slankiojo po Londono dykynes, nesidomėdama jokiais miesto pasididžiavimais, ar kaip ten jie vadinasi, sėdėjo rusų knygynuose, vis pirko po mažą buteliuką Smirnovo degtinės ir gėrė slapčia telefono būdelėse. Ir dar iš maišelio. Ta degtinė vienintelė padėjo ištverti Londono svorį ir skausmą, ilgesį ir bergždžias pastangas prasiveržti arčiau atsiribojusios dukros širdelės. „Kada grįšiu į Lietuvą? Niekada. Man čia patinka. Aš nieko Lietuvoje nepasiilgstu. Nieko ten nepalikau. Jokio parko. Jokio suolelio. Jokių tavo Marcinkonių. Ir nesuk man galvos. Viskas ten baisu ir bjauru. Kam ten grįžti? Gal su tavimi grašių skaičiuoti ir klausyti, kaip tu amžinai verkšleni, kad už butą nemokėta, kaip tau sunku rašyti tai, ko tu nenori rašyti? Užkniso. Mama, aš tave myliu. Bet aš gyvensiu čia. Čia. Supratai?“ „Londone, Londone, kodėl tavo tokios didelės ausys?“ - kliedėjo Viktorija jau atgabenta į oro uostą. „Kad tavo vaiką išgirsčiau, bet tik ne tave“, - kažkodėl visai taikiai paaiškino apramintas Viktorijos išvykimo miestas. „Taip... Aš suprantu. Viso pasaulio tikri ir netikri psichoanalitikai, psichoterapeutai ir net kunigai, į akis ir už akių mane apkaltino, kad aš vaiko nepaleidžiu, kad aš bijau viena gyventi, kad aš egoistė, bjauri savanaudė ir kad kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą. Bet kaip tada mylėti? - klausinėjo pati save ir skliautuotą oro uostą Viktorija. ,,Juk kai myli, nori tą žmogų matyti. Tai taip paprasta. Nors kartais pamatyti, nors retkarčiais. Kaip ištverti, kai užgriūva toks ilgesys, kad, rodos, krisi žemėn negyvas ir nebepakilsi daugiau. Iš ilgesio mirštama. Aš žinau. Ir aš nebijau mirti. Aš bijau tik neištverti ilgesio. Ilgesys sprogdina širdį“. Vakare Žirmūnuose lyjant Viktorija sėdėjo su londoniškų nuotraukų glėbeliu rankose, su dideliu vyno buteliu tarp kojų ir meldėsi: „Mano angele sarge, Kristaus vardu prašau - padėk ištverti nepakeliamą Londono sunkenybę mano vaikeliui. Atleisk tam miestui, tada ir aš kaip nors atleisiu jam. Kaip nors. Kada nors... Kad atėmė iš manęs viską, ką aš turėjau“... Ir viskas, apie ką čia buvo bandoma papasakoti, kaip Knutas Hamsunas rašo, buvo tik apie ją. Vieną vienintelę. Apie meilę.

Šaltinis: "Londono Žinios"