Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

TOBULAS ROMANAS

2007/09/25

Tas seminaras buvo tikras išganymas. Judviejų bendras gyvenimas sparčiai seko. Teeina viskas velniop, mąstė Ugnė, kimšdama į kuprinę aukštakulnius batelius. Kostas, susikrovęs kojas ant žurnalinio staliuko, kaip visada per pastaruosius porą mėnesių, monotoniškai ją ūdijo:

,,Pastatyk tą taurę pagaliau. Joje nebėra nė lašo. Ir kada tu pagaliau liausies gėrusi? Juk tu iš viso negyveni. Arba geri, arba dirbi lyg išprotėjusi. O girta jau pasiekei tokį laisvės lygį, kad galėtum lakstyti laukais kaip koks šventas Pranciškus, pasikaišiusi šituos kvailus savo naktinius marškinius. Ir nebarstyk aplinkui pelenų, būk tokia maloni.“ Bet rytą ji jau nebemąstė apie tai, kas ten judviejų buvo kalbėta. Amerikiečiai Rytų Europos žurnalistams organizavo seminarą. Ugnė kuo skubiausiai užsirašė į tą palaimintų sėkmingųjų sąrašą. Juk savaitė atostogų - nuo naminio irzlumo, nuo siurbiančio smegenis darbo. Toks gražus ruduo, o Jūrmaloje juk jos laukia daugiaaukštis, žėrintis viešbutis - jokių pareigų, jokių kalčių ir priekaištų. Visad slapčia manė, kad patys tikriausi namai ir yra viešbutis. Laikini namai, kaip ir gyvenimas laikinas, tik tai ir yra tikra. Viskas laikina, ir ji laikina. Ir nieko nereikia beviltiškai tvarkyti, nykiai kautis su daiktais, kurie lyg kokie barmalėjai išgriūva iš spintų, vos tik praveri jų duris. Nereikia rankioti nuo kilimo šuns gaurų, mojuoti šluotom ir dar aiškintis, kas išnešė šiukšles paskutinį kartą, kas nesuplovė lėkščių. Ugnė bjaurėjosi savo namais, nenugalimu chaosu ir jautėsi visiška bejėgė ką nors iš esmės pakeisti. O gyvenimas viešbutyje panėšėjo į rojų. Užkabini ant durų lentelę „sutvarkyti“, sugrįžti - ideali tvarka. Kaip pasakoje. „Jeigu uždirbčiau tiek daug, kaip koks rašytojas Nabokovas, ir aš gyvenčiau tik viešbutyje. Jokių vadinamųjų „savo namų“, jokios daiktų griūties, šlykščiai girgždančių spintų ir sugedusių dulkių siurblių. ,,Jokios užėdančios velniavos,“- pasvajodavo Ugnė. Jų autobusiukas atvyko sutemus. Viešbučio portjė kiekvienam įteikė po plastmasinį kambario numeriuką su tabaluojančiu ant jo raktu. Ir visi išsiblaškė po dvidešimt keturių aukštų monstrą. Susitiko už pusvalandžio bare. Visi, apimti laisvės azarto, šūkavo, bandė šokti ir kliedėjo daugiakalbe. Iki paryčių. Ir Ugnė laidė sąmojus, maukė neatskiestą viskį, mokė žurnalistus iš Riazanės lietuviškai keiktis, merkė akį nerūpestingam amerikiečiui, nes angliškai tik tiek ir temokėjo. Amerikiečiai seminarą organizavo nepriekaištingai. Per neilgus užsiėmimus visų mintys ir pasisakymai plaukė paraleliai, niekur nesusikirsdami. Tik miegas marino. Sinchroninis vertimas ausyje skambėjo lyg kokia neįkyri lopšinė, lyg bičių dūzgesys. Maitino sočiai. Ir ne tik kūną, jeigu manytume, jog svaigalai yra maistas, skirtas ne kūnui, o sielai. Tik trečią parą Ugnė prisiminė, kad Jūrmaloje yra jūra. Reikėtų nueiti. Bet vis nepavykdavo. Galiausiai numojo ranka, nusprendusi, kad gal tos jūros iš viso ir nėra, ir visos tos pasaulio jūros - gryna metafizika. Tikras buvo tik nesibaigiantis svaigulys, tai kam ta jūra? Bet atėjo toks vakaras, kai ji staiga pasijuto visiškai išsisėmusi. Degtinė nebegaivino. Kava nebežvalino. Ir juokas kažkodėl nebeėmė. Ugnė suprato, kad reikia įjungti stabdžius. Skubiai atsisveikino su dar jėgų turinčiais ūžauti draugais ir pakilo liftu į savo aukštą. Lifte kvepėjo lėktuvais, plastmase ir bjauriai pykino. Lengviau atsiduso savo kambarėlyje ir murmėdama „miegoti, miegoti, miegoti“ griuvo į lovą. Atsibudo antrą nakties. Pro langą sklido netikra, nuodingai geltona šviesa. Ji atsisėdo lovoje, klaikdama nuo staiga apėmusios tuštumos. Kambario sienos nyko tamsoje, o jos pačios kūnas tapo svetimas ir bauginamai kampuotas. Jautėsi taip, lyg grimztų į dumblą, į kažin ką lipnų ir sunkų. Ugnė pakrutino lūpas, bandydama šūktelti, bet jokio garso nepasigirdo. Pirštais pakėlė vokus, sulipusius nuo trijų dienų senumo blakstienų dažų. Širdis kalė neritmiškai, lyg norėdama išsprūsti iš griaučių narvo. „Panorėsiu ir išlipsiu iš tos prakaituotos lovos, - galvojo išsigandusi, - paskambinsiu kam nors. Gal kas nors ims ir ateis.“ Šiaip taip numetusi drėgną antklodę, išlindo iš lovos ir basa nutipeno prie telefono, vos apšviesto blausia šviesa iš gatvės. Bet kam skambinti? Nė vieno pažįstamo seminaro dalyvio, nė vieno savo kolegos kambario telefono numerio nebuvo užsirašiusi. Kuriam galui, manė - juk ir taip per naktis siautė kartu. „A, gerai Kostas sakė, pirk mobilųjį, kokia tu žurnalistė be mobilaus. Nepaklausiau. Nenorėjau, kad laikraščio vadukai mane gaudytų ir savaitgaliais. O dabar dvėsk viena“, koneveikė save mintyse ir, smaugiama vis didėjančio nerimo, jautė, kaip sąmonėje plečiasi juoda dėmė, lyg palietas rašalas. Jau buvo tai patyrusi ir anksčiau. Bent keletą kartų. Bet tada išgerdavo migdomųjų arba pasišaukdavo kokį artimą žmogų. Ji praskleidė plonos užuolaidos kraštą ir pažvelgė žemyn. Kokiame ji aukšte? Nežinojo, ir tiek. Atsiminė tik savo kambario numerį - šeši, šeši, du. Norėjosi iššokti pro langą. Ne todėl, kad numirtų, o tik tam, kad užmigtų. Dar labiau drebėdama, atšoko nuo lango. Vėl įlindo į lovą. Purtė šaltis, pasijautė lyg niekingas kenčiantis, visiškai bejėgis vabalas. Kažin koks vienintelis sutvėrimas, nutėkštas į dykynę. Šleikščiai kankinamai galvoje plaukė padriki praėjusio gyvenimo vaizdai. Aplink jos varganą, sujauktą guolį viena po kitos rikiavosi kaltės. Vėl atsikėlė, kad ištrūktų iš tų nepakeliamų vaizdinių virtinės. Nušlitinėjo į vonios kambarį. Veidrodyje pamatė ne save - kažkokią nepažįstamą moterį, sutaršytais plaukais, senu veidu. Netvarkingai išmėtyta kosmetika, pribarstyta pudros, ant grindų mėtėsi pirštinės, vienas batelis, pabiri užrašų lapeliai. Ant veidrodžio lentynėlės gulėjo vienišas, matyt, buvusio gyventojo pamirštas senas, surūdijęs skutimosi peiliukas. Šėtono tarnas jai pakuždėjo į ausį: „Dar visai neblogas peiliukas. Persirėžk kaklo arteriją. Tada užlipsi į Edemo kalną ir ištrūksi iš čia. Juk ir šį vakarą gyreisi, jog esi visiškai laisva nuo šitos bepročių karalystės, nuo pedantiškų taisyklių ir kitų šlykštybių. Sakei, kad žinių laidos iš viso pasaulio - ne kas kita, o tik ciniškos mirčių suvestinės. Tai pabėk iš tos miruolių karalystės“. Ugnė skubiai išjungė šviesą, kad daugiau nebespoksotų į tą nelemtą peiliuką, ir vėl sugrįžo į kambarį, kuris pamažu virto Marso peizažu. Daiktus keistai iškraipė ta prakeikta dirbtinė neono šviesa. Šaltis skverbėsi į jos besidaužančią širdį. Vėl tamsoje sugraibė telefono ragelį. Pagaliau prisiminė, kad kažkas užstalėje sakė, jog, pridėjus prie viešbučio kambario numerio devynetą, galima paskambinti bet kuriam viešbučio gyventojui. „O gal ir netyčia pataikysiu ir prisiskambinsiu kokiam nors kartu čia atvykusiam draugužiui, ir tada šitas košmaras baigsis“, - pamanė, įgavus vilties. Ji sukinėjo telefono diską, kol pagaliau atsiliepė nepažįstamas vyriškas balsas. To balso Ugnė ir stvėrėsi kaip išbadėjusi ar mirštanti. - Man visai bloga, - išlemeno ji. - Kur jūs? - mandagiau pasiteiravo ramus balsas. Ugnė skubiai susakė : šeši, šeši, du - ir paprašė: - Jūs tik ateikite. Dabar. - Gerai, - neprieštaravo balsas. - Atrakinkite kambario duris. Ugnė numetė ragelį ir puolė prie durų. Atrakino. Sugrįžo lovon. Apsigaubė pečius antklode ir įsispraudė kampan. Bandė sugalvoti kokius nors žodžius, sakinius ar šiaip kokius, jai rodėsi, būtiniausius pasiaiškinimus, kuriuos turėtų pasakyti įėjusiam. Bet tik drebėjo nuo šalčio ir jautėsi vis labiau kvailėjanti.

Tęsinys kitame ,,Londono žinių“ numeryje

Šaltinis: "Londono Žinios"