Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

L. Donskis: „Kas esame mes XXI amžiuje?“

2007/09/25

Rugsėjo 17 dieną ambasadoje paskaitą tapatybės tema skaitė filosofas, eseistas, kultūros kritikas, laidos „Be pykčio“ autorius ir vedėjas Leonidas Donskis. „Londono žinių“ skaitytojams spausdiname filosofo pranešimo ištraukas.

- Lietuvoje galima pastebėti sparčiai besikeičiančius dalykus. Vienas iš jų- Lietuvos tapatybės politika, mąstymo ir kalbėjimo būdas apie save, priklausomybę, apie politikos, kultūros, socialinį kontekstą. Yra daug naujų autorių, kurie gyvai svarsto tapatybės problematiką, ir tos diskusijos, kas lietuviai yra šiandien, ypač po to, kai Lietuva tapo ES ir NATO nare, atvėrė naujų įdomių požiūrių.

Virginijus Savukynas, aktyvus TV žurnalistas, yra iškėlęs mintį, kad įstojimas į ES ir su tuo susijusios pasekmės (laisvas lietuvių judėjimas, daugumos apsisprendimas gyventi, studijuoti ir dirbti kitose šalyse) ? anaiptol nėra bėda. Virginijus Savukynas teigia, kad tai ? Lietuvos laimė, todėl, kad tokiu būdu galima iš naujo susivokti pasaulio situacijoje, susivokti, kas esi. Jeigu yra visiška ramybė, jeigu niekas per daug nesiginčija, jeigu viskas vyksta pagal seną scenarijų, pagal seną kultūros modelį, kuris atkeliauja iš, tarkim, tarpukario Lietuvos, niekas nejuda į priekį. Manau, kad tai - gera mintis. Jeigu dabar su jauna, vidutinio amžiaus auditorija imtų kalbėti ta kalba, kuria kalbėjo išeivijos kultūrininkai, pavyzdžiui, Juozas Girnius, greičiausiai įvyktų didelis nesusikalbėjimas. Man atrodo, kad tas diskursas yra pasibaigęs. Todėl, kad ilgą laiką modernioji lietuviška tapatybė buvo susijusi su labai aiškiu projektu: išlaikyti lietuvybę ir Lietuvą. Ne tik išlaikyti, bet išlaikyti moderniajam pasauliui, moderniom formom ir, pageidautina, išlaikant lietuvišką tradiciją. Suprantama, po Antrojo pasaulinio karo pasirašę Lietuvių chartiją lietuviai įsipareigojo išlaikyti lietuvybę visame pasaulyje. Be abejo, tokie diskursai prasmingi, nes jie priminė, kad galima gyventi kitur, kitoje šalyje galima tapti profesionalu, siekti karjeros, bet jie taip pat priminė, kad šalis okupuota, tauta pavergta, todėl reikia apsispręsti būti lietuviais, nes tik tai gali išgelbėti Lietuvą kaip tokią pasaulyje. Dabar situacija labai pasikeitusi, modeliai pasikeitę. Jeigu pamėgintume perkelti į Lietuvą pokario problematiką, tai, mano galva, atrodys kaip anachronizmas. Tai buvo. Tai praeita. <...> Taigi, jeigu reikėtų iš naujo apibrėžti Lietuvos situaciją pasaulyje, kas yra Lietuva ir lietuviai, neabejoju, kad būtų sudėtinga. Iškėlus klausimą, kaip mes patys save suvokiame, kas mes esame, ką mes turim specifinio, stoja tyla. Šioje situacijoje, kai viskas be galo dinamiška ir atvira, kalbėti apie tai, kas yra grynai specifiška lietuviška ar Rytų vidurio europietiška, nėra paprasta. Lietuva yra labai įdomioje situacijoje -savęs naujo atpažinimo, savęs naujo atradimo situacijoje. Vieni įvaizdžiai subliūkšta, paaiškėja, kad jie ? tik klišės, kiti ? visiškai sudėvėti. Kita vertus, paaiškėja, kad yra atsiradusių visai kitų naujų galimybių. Viena jų -galima viena koja būti savo kultūroje, kita koja ? kitoje. Ši idėja yra pakankamai įdomi ir teisinga. Man atrodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje buvimas vienos, dviejų, trijų kalbų ir kultūrų zonoje yra toks išgyvenimas, kuris ne tik suintensyvina žmogaus gyvenimą, bet ir, ko gero, sustiprina tą tikrąją tapatybę. Jeigu tu kalbi trimis kalbomis ir esi keliose kultūrinėse plotmėse, tada tu iš tikro išgyveni savo kultūrą kaip tam tikrą dramą. Kita vertus, matom labai keistą dalyką: kalbama apie tai, kad gali gyventi kaip nori ir kur nori, bet tuo pat metu vis dar grumiamasi dėl tam tikrų praktikų, siekiama išsaugoti savo patirtį. Tačiau realybė tokia - ką specifišką lietuvišką gali atrasti? <...> Kalbama apie reformą, kuri turi įvykti, ir pagaliau mes turim aklai kažko nekopijuoti, surasti savo variantą. Ką reiškia surasti savo variantą? Ką reiškia surasti unikalų scenarijų, kai seniai praktika nebėra lokalinė. Kaip surasti lokalinį pavadinimą arba receptą tam, kas seniai nebėra lokališka, kas seniai yra globalizacija, ir kas seniai susiję su tarptautine praktika? <...> Tokia savotiška saviapgaulė įgyja specialius pavadinimus. Vienas iš jų ? švietimo ir studijų reforma. Tai jau seniai internacionalizuota, globalizuota sistema, ir, jeigu nežaidi pagal taisykles, jeigu nesi tose informacijose, referencijų ginkluose ir sferose, lieki niekam neįdomus ? ne tik kolegoms užsieny, bet Lietuvoje. Man atrodo, kad tai yra tam tikras konfliktas, konfliktinė įtampa tarp realios praktikos, į kurią lietuviai jau seniai įsijungė, ir vietinės biurokratijos, kuri vis dar, ko gero, sieks kažką išlaikyti. Ką išlaikyti? Taip ir lieka neaišku. Mano supratimu, instituciškai tu nieko, kas būtų unikaliai savito, neišlaikysi. Viena, kas yra savito, - tai veikimas, veikimas tam, kad būtų galima iš tikrųjų realizuoti lietuviškąjį projektą: per mokslą, kūrybą, per diskusiją. Antras keistas dalykas ? tai kalbos apie migraciją - melodramatiškos, kartais beveik tragiškos: tauta žūsta, netenka savo energijos, žmonių, lietuvių mažėja. Manęs, kaip patrioto, toks faktas taip pat nedžiugina, bet yra ir kita medalio pusė. Reikia labai blaiviai žiūrėti į dabartines pasaulio realijas ir suvokti, kad, matyt, mėginimas Lietuvą padaryti vienintele savirealizacijos vieta jauniems žmonėms ir profesionalams, yra iliuzija ir saviapgaulė. Nėra šansų, kad tokioje besikeičiančioje tikrovėje, būtent ta šalis, kuri, tarp kitko, neturi aiškios koordinačių sistemos, būtų ta vieta, kurioje žmonės tikėtų savirealizacijos galimybe. Keistai atrodo mėginimas sukurti emigracijos ar migracijos politiką ar kontrolę. Suvaldyti procesą... <...> Kaip tu jį suvaldysi? Tai įeina į žmogaus teisių ir laisvės sąvoką, galimybę rinktis, galimybę būti kitur ir save kitur realizuoti. Padaryti Lietuvą patrauklesnę ir joje gyvenantiems, ir iš jos išvykusiems ? tai kitas dalykas, kitas dalykas, kaip pasiekti, kad Lietuva būtų toji erdvė, kurioje norisi kurti, kurioje žmogus jaučiasi prasmingas mąstydamas ir kurdamas. <...> Tapatybės klausimas... Man patinka profesoriaus Zygmunto Baumano (pastarajam tą pačią dieną, kai vyko L. Donskio paskaita, ambasadoje buvo įteiktas Vytauto Didžiojo Universiteto garbės daktaro vardas,- „L.Ž.“ pastab.) mintis, kad tapatybė yra tam tikras simptomas. Žmonės labai daug pradeda kalbėti apie tapatybę tada, kai atsilieka nuo procesų. Jeigu esi procesų smaigalyje, tapatybės klausimas nekyla. Jis kyla tada, kai pradedi atsilikti nuo procesų arba jie tave bloškia kitur ir marginalizuoja. Ši Zygmunto Baumano įžvalga, manyčiau, labai stipri. Nuo savęs galėčiau pridurti, kad tai ? labai stiprus išgyvenimas tų šalių, kurios turi pokolonijinę patirtį. Po nelaisvės, po okupacijos tapatybės klausimas tampa labai stiprus, nes kažkas yra suardyta ir tu nebesi pasaulio įvykių centre, tu svajoji, kaip sugrįžti į jį arba patekti. Ir kol nesi į jį patekęs ? per intelektualinį, per politikos, ekonomikos nonsensą, ? kompensuoji tą atsilikimą tapatybės diskursu. Buvimas kažkuo tampa vertybe. Kai tik nebelieka aiškios priklausomybės jausmo, kai nebesuvoki, kam priklausai, tada gimsta tapatybės idėja kaip kažko, kas susiję su gyvenimo produktu: aš ieškau savęs, aš ieškau tapatybės. Tapatybės klausimas kyla tada, kai kažkas gyvenime labai keičiasi: tai gali būti branda, egzistencinė krizė. Jeigu patikėsim profesoriumi Baumanu, Lietuvos mentalinė ir dvasinės būklė tokia, kai klausimas, kas aš toks, byloja apie tai, kad nėra savų taškų. Žmonės turi pamėginti atsakyti į klausimą, ką reiškia būti lietuviu, kai tu gali būti lietuviu Londone, Čikagoje ar Niujorke. Dabartinė situacija nėra tokia, kokia buvo tada, kai stovėjo geležinė siena ir negalėjai iš emigracijos grįžti. Nebėra ta situacija, kai gimtoji kalba, gyvenant išeivijoje, dėvisi, silpnėja, nes neturi autentiškos komunikacijos. Dabar tu tą komunikaciją turi, tėvynė visada pasiekiama. <...> Viskas stipriai pakitę. Visi tie klausimai byloja, kad Lietuva dar labai ilgai kalbės apie save. Dar ilgai girdėsim prieštaringų minčių. Įtariu, kad bus kalbama piktai, su apmaudu apie bet kokią emigraciją, apie bet kokį buvimą svetimam kontekste, gal tai netgi bus traktuojama kaip išdavystė. Bet tikiu, kad stiprės ir kita tendencija ? mėginimas susivokti, ką reiškia turėti savo kultūrą, kuri yra nuolat su tavimi, kad nėra skirtumo, kokia lokacija. Tiesiog yra tavo kultūra, kuri yra su tavimi, yra tavo gyvenimo projektas. Tai, ko gero, yra tavo galimybė kalbėti apie save tą, ko tu negalėtum kalbėti kitoje kultūroje, nes ji tau padiktuotų kitą režimą. Ir tas sugebėjimas kalbėti apie save tai, ką mes dabar kalbame, ir yra, matyt, didžioji privilegija, kuri mus veda lyg kultūros išsaugojimo. <...> Neturėkime iliuzijų, kad viskas bus taip paprasta ir aišku. Bus piktų reakcijų, neabejoju, kad susidurs nuomonės. Diskusijų bus, ir mes turėsime vienokiu ar kitokiu būdu atsakyti į kai kuriuos svarbius klausimus. Vienas iš jų ? kas esame mes XXI amžiuje toje šalyje, kuri, man atrodo, kuo toliau, tuo mažiau skirsis nuo kitų Europos šalių.

Užrašė Vilma Okunevičiūtė

Šaltinis: "Londono Žinios"