Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

TOBULAS ROMANAS

2007/10/02

Prasivėrė durys. Iš koridoriaus per grindis nusidriekė pluoštas šviesos.

Ugnė suskubo paikai maldauti: -Uždarykite. Neįjunkite šviesos. Prašau! Tamsus siluetas prisiartino prie lovos. Tas, kuris atėjo, atsargiai prisėdo ant lovos krašto. Pačiupinėjo jai veidą. - Jūs verkėte? - A, taip. Baimės priepuolis man. Negaliu užmigti. Neturiu vaistų. Nieko. Ar jūs kalbate tik rusiškai? Ji pamažėle rimo. Lyg išleista namo iš to nelemto Marso kalėjimo. Liovėsi drebėti. - Aš suprantu. Gal nesveikuojate? - Ne. Aš sveika. Tik negaliu užmigti. Ir man pasivaideno, kad išvis nebėra niekur žmonių. - Kai būna jau visai blogai, Dievas žmogui atsiunčia angelą, - jo balsas Ugnei priminė vargonus. - Jūs neturite sparnų, - prajuko ji netyčiom. - Iš kur žinot? - Mačiau jūsų šešėlį, kai įėjote. - Gal norit pamatyti ne tik šešėlį? Tarkim, akis ar nosį? - Ne. Taip geriau. - Teisybė, - sutiko jis. „Gal taip ir geriau. Bet vis tiek susipažinkime. Aš Andrejus. Miestas, kuriame gyvenu, prie šitos pačios jūros. Rytą išskrendu namo. O tu? Ir Ugnė prašneko. Pamažu atsipalaidavo, įsiaudrino ir puolė pasakoti, kaip jai atrodė, viską, kas užvis svarbiausia, nepaisydama nei įvykių sekos, nei logikos. Kaip čia atvažiavo. Kaip nerado jūros. Kaip nemylėjo savo vyro, o jis nemylėjo jos. Kaip užmigo, ne laiku atsibudo, ir prasidėjo tas siaubas. Pasakojo ir apie savo darbą, kaip žurnalistika išsekina protą, ir nebelieka laiko tam, kuo išties tiki. Ir apie tai, kaip niekingai baigėsi visos jos meilės. Skundėsi, kad visi vyrai nekentė jos sielos, nemėgo jos eilėraščių, o troško tik kūno. Galiausiai pasakė, kad ji nėra sukurta iš vyro šonkaulio.- Aš juk pagimdžiau vaiką, - karščiavosi ji, įsikibusi abiem rankom į jo marškinių rankovę. - Ant šalto metalinio stalo. Paklaikau nuo savo pačios riksmo. Tekšnojau ant to stalo lyg bala. Suplėšyta tarpviete, sumaitotais vidaus organais. O už lango stovėjo tokie baisūs, juodi medžiai. Aš pati pagimdžiau kūdikį. Vadinasi, pagimdžiau ir visus vyrus, visus savo mylimuosius. Aš juos pagimdžiau, o ne jie mane. Kam gi mane kurti iš vyro šonkaulio, a? Kartais jis ją nutraukdavo. Paglostydavo veidą. Jo rankos buvo draugiškai švelnios, visai ne plėšrios, ne godžios. Jos malšino baimę, minčių netvarką, guodė. Ji vis labiau glaudėsi prie jų. Artėjo, kol pagaliau visa atsidūrė ateivio glėbyje, nustojo blaškytis, kalbėti ir glūdėjo ramiai, kaip pamuštas paukštis. Pamažu vėl atvirsdama į save, į moterį, lyg kokia užburta karalaitė. Jo rankos sūpavo Ugnės sumaištingą galvą, kerėjo, ir ji visiškai pasikliovė jų švelnumu, nebebijodama nei tamsos, nei savęs, nei Dievo. Šiluma suvystė, užklojo siaurą viešbučio lovelę, ir, jau visai ištirpdama, Ugnė dar spėjo pagalvoti, kad ir mirtis galbūt bus tokia pati, kaip ši meilė - staigi ir šilta jau pačiu pirmuoju apkabinimu. Paryčiais jis atsargiai išslydo iš patalo. Išėjo, kaip ir buvo atėjęs, tyliai ir neįjungęs kambaryje šviesos. Ugnė neatsibudo. Kvėpavo taip ramiai, negirdimai, kaip miega žmogus, kurio kvėpavimas toks, jog pasilenki patikrinti, ar jis dar gyvas. Per pusryčius viešbučio restorane Ugnė už kitus ilgiau sėdėjo prie stalo. Žvelgė į kiekvieną įeinantį į salę ir spėliojo mintyse: „Gal šitas? Oi, ne. Argi šitas galėtų turėti tokias švelnias rankas ir tokį balsą kaip vargonai? O gal štai tas? Ne! Jis juk nebuvo toks kampuotas ir nevikrus“, - juokėsi patyliukais. Grįžtant namo, Ugnė autobuse pakuždėjo savo draugužei į ausį: - Žinai, aš mylėjausi su vyru, kurio niekada nemačiau. - Kaip nematei, gal sapnavai? - nesuprato toji. - Nesapnavau. Tiesiog jis atėjo tamsoje. O kai išėjo, aš dar miegojau. Kaip gerai. Aš niekada negalėsiu juo nusivilti. Man jis nebegalės nieko sugadinti, sutrukdyti jį mylėti, - vėl juokėsi Ugnė tuo pačiu nerūpestingu savo juoku, nekreipdama dėmesio, ar tiki ja pašnekovė, ar netiki. Jis negalės sugriauti mylimojo įvaizdžio. Niekad. Jis nebepasikeis, juk nebematysiu jo daugiau. Ir kam visi tie žodžiai, idiotiški pažadai. Žmonės turi viens kitą sutikti tamsoje ir išsiskirti tamsoje. Juk šviesa, kaip ir metai, kartu praleisti, mums tik trukdo pažinti vienas kitą, o ne padeda. Tik apmaudas kaupias. Kokia kvailystė, ar ne? Namuose ji, užsidariusi vonioje, dainavo visą vakarą, o išlindo įraudusi, garuojanti ir, pilstydama arbatą į puodelius, Kostui pasakė: - Aš šventas Pranciškus. O mano pasiektas, kaip tu sakai, ,,laisvės lygis“ jau leidžia man būti bet kuo... Išsiskirkime pagaliau, a? Ir iš laikraščio aš išeisiu. Man gana. A?

Šaltinis: "Londono Žinios"