Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

Krepšinio legenda Londone atrado krepšinį ir seną meilę

2007/10/02

Likimas Algirdą suvedė su prieš 25 metus mylėta Inesa.

Dvejus metu Britanijos sostinėje gyvena buvęs Kauno „Žalgirio“, vėliau ? Vilniaus „Statybos“ krepšininkas Algirdas Baziukas. Vykdamas į futbolo kraštą sportininkas nė sapnuoti nesapnavo, kad ir toliau liks savo stichijoje. Maža to, būtent čia jis (ar jį) atrado prieš 25-erius metus mylėtą moterį.

? Ką veikėte Lietuvoje iki atvykote į Londoną?

Dirbau Valdemaro Chomičiaus krepšinio mokykloje Kaune ? ji bankrutavo. Tada Joniškyje treniravau vyrų komandą „Žemgala“, tačiau, žinot, kaip būna ? pralošė komanda, vadinasi, kaltas treneris. Atsistatydinau ir likau be darbo. Londone jau buvo įsitvirtinęs mano brolis, paskambino ir pakvietė pas save. Po truputį „užsikabinau“. Dabar treniruoju rusų bendruomenės vaikų grupę. Patikėkit, yra ką veikti. Vakarais treniruoju savo komandą „Vilkai“, kuri dalyvauja BLKL?e. Taigi ir toliau lieku su krepšiniu.

? Vykot į futbolo kraštą. Ar tikėjotės čia savo gyvenimą susieti su krepšiniu?

? Nesitikėjau. Važiavau į niekur. Nieko nebuvau girdėjęs apie čia egzistuojančias krepšinio komandas. Pavasarį, sužinojęs apie turnyrą ambasadoriaus taurei laimėti, nuvažiavau į ambasadą, susiradau už turnyrą atsakingą žmogų, jis mane supažindino su Kęstučiu (K. Dobrovolskiu, BLKL organizatoriumi, ? aut. pastab.). Nuo to pažintis su krepšiniu Londone ir prasidėjo. Nuėjęs į turnyrą buvau pritrenktas ? čia tiek daug susibūrusių krepšinio komandų.

? Prisiminkite savo kaip krepšininko laikus. Pirmiausia žaidėt...

? „Žalgiryje“. Tai buvo 1977?1980 metais. Tarybų Sąjungos pirmenybėse gavome bronzos medalį, vėliau, treniruojami Vlado Garasto, ? sidabro. Iš senosios kartos krepšininkų kartu tada žaidė Raimondas Čivilis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša.

? Kada pradėjote sportininko karjerą?

? Mano tėvukas 70 metų buvo ištremtas į Sibirą. Aš ten ? Intoj prie Vorkutos ? gimiau, baigiau mokyklą, pradėjau sportuoti. Patekau į Rusijos moksleivių rinktinę. 1972 metais Alma Atoj vyko spartakiada, kurioje dalyvavo ir Lietuvos rinktinė. Mane pristatė Valdui Garastui ir jis pakvietė atvykti žaisti į Lietuvą. Tada tuo viskas ir baigėsi. Vėliau įstojau į Čeliabinsko kūno kultūros institutą, pradėjau žaisti Sverdlovsko komandoje, kuri rungtyniavo aukščiausioje Tarybų Sąjungos lygoje, ir vieną kartą atvykome žaisti į Vilnių. Tada man labai gerai sekėsi, rodė per televiziją. Žinot, tais laikais, buvau lietuvis, atvykęs iš TEN. Taip sakydavo ? „iš ten“. Visi žinojo, kaip aš „ten“ atsidūriau, tik garsiai niekas apie tai nekalbėdavo. Juk buvau politinio kalinio sūnus. Ir mane tada pakvietė žaisti ir į „Statybą“, ir į „Žalgirį“. Ilgai negalvojęs, pasibaigus sezonui, susirinkau daiktus ir, dvidešimties būdamas, iš Čeliabinsko atskridau į Kauną, į „Žalgirį“. Iš tikrųjų negalima buvo taip elgtis. Čeliabinskas užpyko, nes norėjo, kad žaisčiau jų sukarintoje „Dinamo“, ėmė siųsti raštus, kad esu paieškomas. Bet mane Lietuvoje oficialiai apgyvendino kaime, įdarbino ? pasirūpino, kad negalima būtų paimti į kariuomenę.

? Kodėl perėjot į „Statybą“?

? Ne iš karto perėjau į „Statybą“. Mane paėmė į kariuomenę ? į Rygos CSK. Tiesą pasakius, turėjau problemų su mokslu. Praktiškai neidavau į paskaitas, nes daug važinėdavom į stovyklas ir Kaune rodydavomės retai. Tačiau sugrįžę privalėdavome atsiskaityti, o aš ne visada tai padarydavau, ir prisikaupė skolų. Mane pradėjo judinti į kariuomenę. Rygoje turėjome labai geras sąlygas. Tuos dvejus metus gyvenom vien tik sportinį gyvenimą, žaidėme Tarybų Sąjungos pirmoje lygoje. Kai baigėsi karinė tarnyba, grįžau ne į „Žalgirį“, o į Vilniaus „Statybą“.

? Su krepšinio komanda važinėjote po pasaulį.

? Taip, važinėjom. Lėktuvai, lėktuvai, lėktuvai... ir stovyklos. Mes būdavom išskirtiniai, juk į užsienį kas galėdavo išvažiuoti? Tik sportininkai, muzikantai ir partiniai darbuotojai.

? Žinojot, kaip gyvena kapitalistai.

? Žinojom. Kai Valdo Chomičiaus, pirmo iš lietuvių su Tarybų Sąjungos rinktine žaidusio JAV, žurnalistai paklausė: „Kaip ten, Valdai, Amerika“?, jis atsakė. „Na, kaip ten Amerika? Amerika kaip Amerika: dideli namai, daug žmonių, daug mašinų“.

? Gal jums užsienyje būdavo įvedamas „viešbučių arešto režimas“, kad per daug nematytumėt?

? Ne, eidavom visur, kur tik norėdavom. Būdavo, kad neleisdavo eiti į miestą ne mažiau kaip po tris arba vežtis valiutos. Tokių nurodymų sulaukdavom.

? O kaip švęsdavot pergales?

? Visko būdavo. Kai baigdavosi varžybos, aišku, alaus išgerdavo vyrai. Rimas Kurtinaitis televizijos žurnalistams girdavosi, kad mėgsta alų. Dabar, aišku, jis to nedarytų. Nelinki to ir jauniems žaidėjams.

? Kokios būdavo jūsų algos?

? Tais laikais normali alga būdavo 140?180 rublių. Mes gaudavome maždaug tokias dvi algas, be to, beveik visus metus ? nemokamą maitinimą. Dienai būdavo skirta 5 rubliai 60 kapeikų, ir eidavom Kaune į „Baltijos“ restoraną (dabar ten „Amerika pirtyje“).

? Ar jautėtės žvaigžde?

? Kai buvau jaunas ir „Žalgiryje“ žaidžiau... Gal truputį... Daug to dėmesio būdavo, visi pažįsta. Juk krepšinis Lietuvoje ? sportas numeris vienas. Po to, kai staigiai palieki sportą, labai sunku prisitaikyti.

? Ar buvo jūsų draugų, kurie neprisitaikė?

? Yra. Raimundas Čivilis. Jis išėjo iš mūsų gyvenimo. Jis neprisitaikė. Išėjęs iš „Žalgirio“, išsiskyrė su žmona, išgerdavo. Mes bandėm jam padėti, kviesdavom ateiti pasportuoti. Sakydavo, ateisiu, bet neatėjo.

? Kada baigiasi krepšininko karjera?

? Dar nesibaigė

(juokiasi)

. Prieš atvykdamas į Londoną dalyvavau krepšininkų veteranų varžybose. Yra Lietuvos pirmenybės, Europos čempionatas, pasaulio. Jose rungiasi krepšininkai, kuriems per 40?50 metų. 2002 metais Rygoje tapom Europos čempionais.

? Koks tas pergalės skonis?

? O... (juokiasi). Geras skonis.

? Kaip vertinate Britanijos lietuvių krepšinio lygą?

? Labai gerai. Sveikintina iniciatyva. Aš treniruoju komandą „Vilkai

“.

Iš pradžių buvo sunku, bet

po truputį įsižaidėm ir per kelis mėnesius padarėm didelę pažangą.

? Būdamas šitoje barikados pusėje, treniruodamas ir stebėdamas rungtynes, kaip jaučiatės?

? Noriu, kad kiekvienas žaidėjas būtų karys. Visada kaip pavyzdį pateikiu Rimą Kurtinaitį, kuris aikštelėje padaręs klaidą stengdavosi ją ištaisyti. Vyrai degdavo aistra. Kiekvienas rungtynes norėdavo laimėti. Kiekvieną akimirką nori laimėti. Žaidėjas aikštelėje kaip tikras karys - jis turi kovot iki galo.

? O jūsų asmeninis gyvenimas klostosi sėkmingai?

? Prieš 4 metus išsiskyriau su žmona. Lietuvoje liko 19 metų sūnus Deimantas, kuris taip pat žaidžia krepšinį. Šiaip neseniai mano gyvenime įvyko neįtikėtinas dalykas. Jau pasakojau, kad dvejus metus gyvenau Rygoje ir žaidžiau CSK. Tai buvo prieš 25 metus. Ten turėjau merginą. Kai grįžau į Lietuvą, mūsų keliai išsiskyrė: aš vedžiau, ji ištekėjo ? vienas apie kitą nieko nežinojom. Vieną vakarą, jau čia, Londone, brolis pasiūlė įdėti mano nuotrauką ir duomenis į pažinčių svetainę. Praėjo maždaug 5 dienos ir sulaukiau laiško su nuotrauka. Žiūriu ir akimis netikiu ? Inesa, ta pati, su kuria draugavau Rygoje. Ir parašyta: „Ar tu mane atpažįsti?“ Ji kartkartėmis mane prisimindavo, o kai vyras prieš metus mirė, papasakojo apie mane draugei, kuri pasiūlė pabandyti mane surasti per internetą. Tarp Kaune ir kituose Lietuvos miestuose užsiregistravusių neradusi, pagalvojo, kad daug lietuvių gyvena Londone. Atsivertė Londono puslapį, rado mane. Inesa visą naktį verkė, kai aš atrašiau. Susitikom po 25 metų. Dabar mes kartu nuo birželio mėnesio.

? Londone žadate likti ilgai?

? Žadu likti ilgai. Ir Inesa planuoja pas mane atvykti.

Šaltinis: "Londono Žinios"