Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

BALTI MARŠKINIAI

2007/10/09

Mano kaimynas greitai mirs. Tegul miršta. Jis toks senas, ligotas ir piktas. Vos įeini į laiptinę, jis praveria savo buto duris ir rėkia užkimusiu balsu visokius prakeiksmus. O aš jauna ir gal net graži, bet visai neužpykčiau, jeigu dabar išeičiau iš namų, o mane kas imtų ir nušautų.

Kartą išties buvau sutikusi žmogžudžius. „Kartą, kai buvau sutikusi žmogžudžius“. Panašu į to garsaus kino filmo „Kartą Amerikoje“ pavadinimą. Tai atsitiko labai greitai po to, kai man prasidėjo tas baisusis gyvenimas. Tuomet dar buvau neišmokusi gyventi be gyvenimo. Tik ištisas paras laukdavau skambučio - telefono ar durų. Niekaip negalėjau patikėti, kad to skambučio daugiau niekada nebebus. Galėjau ištisas dienas prasėdėti prie durų ant kėdės. Tam, kad, vos tik išgirdusi žingsnius, tučtuojau suskubčiau jas atlapoti. Arba dienų dienas gulėti lovoje su šlapiu nuo prakaito mobiliuoju rankoje. Nesirūpinau nei valgiu, nei gėrimu. Kartais mane maitindavo Monika, ir aš kramtydavau kažkokį šlamštą mediniais dantimis. Pati pirkdavau tik cigaretes ir pieną. Pienas yra maistas, kurį lengviausia praryti. Tam, kad nepykintų iš bado ir galėtum rūkyti. Stop. Užmiršau papasakoti apie žmogžudžius. Juos sutikau miške, kur buvau veik jėga energingosios Monikos ištįsta vieną šeštadienį „tipo“ prasiblaškyti. Niekas negalėjo suprasti, „kas man yra“, kas man iš tiesų atsitiko. Tik tie, kurie bandė „šokinėti“ aplink mane, vis kartojo tą idiotišką žodį „depresija“, „depresuoja“. Och, kaip aš nekenčiau šito prakeikto žodžio, neva kažin ką išties reiškiančio.

Gal meilė ir yra liga, o liga yra didesnė ir už meilę?

Bet dabar nebesvarbu, ką ir kaip pavadinsi. Ta visa kompanija, kurioje atsidūriau, kaip jau sakiau, šiaip taip atgrūsta į sodybą miške, man iš karto nepatiko. Ir dar tas šlykštus snukis! Pamaniau, kad jau persigėriau ir vėl matau velnius. Jis vis lindo prie manęs artyn, bandė brukti po sijonu savo plaukuotą ranką ir apseiliojo kaklą. Aš išpyliau jam ant galvos pusę butelio raudono vyno ir išėjau. Snigo. Iki greitkelio buvo koks pusvalandis kelio miško taku. Monotoniškai žingsniuodama ir saujomis rydama sniegą nuo žemai nulinkusių eglių šakų, greitai išsiblaiviau ir išėjusi į greitkelį susistabdžiau pirmą pasitaikiusią pakeleivingą mašiną. Galbūt nėra čia apie ką taip ilgai ir pasakoti. Automobilyje sėdėjo trys berniokai. Rusai. Vienas pranešė „svarbią žinią“, esą jie visi trys dabar mane ims ir išžagins. O aš pamačiau vairuotojui po kojų numestą ginklą. Nesu ginklų specialistė, bet supratau - tikras. Ir įnirtingai puoliau tam vairininkui ant kaklo. „Okei, tas žaginimas tebūnie, tai visai nesvarbu, tai vieni niekai, bet po to jūs mane privalote nušauti“, - padiktavau, pusiau alpdama iš staiga apėmusio džiugesio, kad man pagaliau gali pasisekti numirti, savo sąlygas. Jie šaipėsi, o aš įsiutau. Nežinau, kiek kartų aš klykiau, riaumojau, staugiau ir šnabždėjau, draskydama kažkieno rankas ir atsitrenkdama į automobilio dureles, vis kartodama: „Aš nenoriu gyventi. Aš nenoriu gyventi. Aš nenoriu gyventi. Aš prašau. Aš nenoriu gyventi. Aš jūsų prašau. Nušaukite. Aš nenoriu gyventi“! Prašiau taip aistringai. Iš visų jėgų. Bet, deja. Viskas pasibaigė niekaip. Mane žaginti jiems kažkodėl praėjo noras - kažkuris jų tarstelėjo: „Aš bepročių nedulkinu“. Jie netgi neišmetė manęs tučtuojau lauk iš mašinos, o parvežė ne tik į miestą, bet ir parzvimbino iki pat mano baisuoklio namo laiptinės. Nusiverkusią ir baisiai nusivylusią žmogžudžiais. Jeigu jie, žinoma, tokie buvo. Numirti labai sunku. Dabar aš tai žinau visiškai tikrai. Mano senelis iš Marcinkonių kaimo turėjo pravardę „Geležinis“. Jis buvo labai stiprus. Galėjo pakelti arklį ir eidavo su vyrais lažybų: pakels ar ne. Visada išlošdavo. Kartą kėlė arklį jau būdamas senas ir gavo trūkį. Bet nuo to nemirė, o dar ilgai gyveno. Mus, vasarojančius pas jį anūkus, kaime vadino taip pat „geležinukais“. Marė, gyvenanti už upelio, ta pati, kuri rinkdavo miške kankorėžius pakuroms, nes jai nieks neatveždavo tikrų malkų, mane taip ir šaukdavo: „Ei, geležinuke, ateik obuoliauti!“ Bet aš neidavau. Aš tos Marės bijojau, nes ji buvo labai jau raganiška: smailianosė, maža ir su juoda, skylėta skara ant pečių. Tai va, ta Marė buvo teisi, šitaip mane vadindama. Aš irgi labai stipri. Beveik kaip senelis. Iš pradžių aš baisiai gėriau, manydama, kad taip lengvai nusibaigsiu. Gėriau daug dienų ir daug naktų. ,,Vodka“ mane veikė velniškai. Aš ir matydavau velnius, sėdinčius po mano knygų lentynomis ir besišaipančius, besidarkančius visaip. Daužiau, mušiau save ir bet ką, kas tik pabandydavo prisiartinti. Gėriau ir mėčiau daiktus, laužiau viską, nekenčiau savęs, savo namų, savo knygų, paveikslų. Mėčiau nuo stalų visokias lėkštes ir taures. Nekenčiau visko, kas lengvai dūžta, lūžta, plyšta... Gal ne tiek nekenčiau, kiek tie visi daiktai man atrodė pasibaisėtinai beprasmiški. Į beprotyną nebuvau išvežta vien todėl, kad įtikinau savo persigandusius artimuosius ir giminiečius, jog ten tai jau mirsiu išsyk. Neišbūsiu nė sekundės. Pasikarsiu vos pirmą kartą nuėjusi į tualetą. Aš juos visus apgavau. Pasikarti aš paprasčiausiai nemoku. Nesugebėčiau į blokinio namo sieną (arba lubas) įkalti vinies, nežinočiau, nei kaip tą kablį pasidaryti, nei kaip kilpą reikia užmegzti. Taigi ,,vodkė“ mane naikino naikino, bet taip ir nesugebėjo sunaikinti. O nuolat per girtumą ištinkančios traumos vis labiau vargino. Susilaužiau koją ir, sėdėdama pusantro mėnesio gipse, žinoma, negavau alkoholio nė lašo. Bet pagijusi tučtuojau nusigėriau ir gėriau savaitę, kol išsidaužiau akį. Tuomet gydžiausi akį ir vėl priverstinai išblaivėjau. Tada labai liūdėjau, nes buvau netekusi net to vienintelio patikimo narkotiko - knygų skaitymo. Skaitydama aš sugebėdavau save užmiršti. Vieną itin tamsią dieną aš surijau visus vaistus, kokie tik buvo namuose. Surinkau apie keturiasdešimt įvairiausių tablečių. Tai nėra daug, bet daugiau nebuvo. Todėl užgėriau jas nemenka ,,vodkės“ doze, „kad tikriau būtų“, persižegnojau, atsiprašiau Dievo, kad aš savo valia pas jį braunuosi, atsiprašiau visų žmonių, pasiėmiau Naująjį Testamentą, atsiguliau ir pasikišau tą šventą knygą po naktiniais marškiniais, arčiau prie širdies, kad velniai neprilįstų prie mano sielos. Ir pirmą kartą per visą tą baisųjį laiką užmigau taikoje su savimi. O sapnavau kažin kokį nepaprastą, stebuklingai gerą ir lengvą sapną. Einu aš pajūriu, vilkėdama baltus vyriškus marškinius, basa. Vis arčiau arčiau tolumoje stovintis žmogus, tiesiantis man rankas. Jau tuoj tuoj jis mane pagriebs ir apkabins su tokia nežemiška jėga, kad aš atsiplėšiu kartu su juo nuo kranto ir nuskriesiu virš vandenų.Bet atsibudau aš savo namuose, savo lovelėje. Ir tai buvo tiesiog paprastas rytas. Aš net neapsivėmiau nuo tų visų vaistų. Man ničnieko neskaudėjo. Nesvaigo galva. Aš drybsojau, rūkiau ir pro dūmus ir ašaras šypsojausi savo geležiniam seneliui. O juk kadaise aš gyvenau „kaip visi žmonės“. Kaip tie, kurie net nesuka sau galvos, gyvi jie ar ne. Mirtingi jie ar nemirtingi. Ir aš tokia buvau. Gyva negyvėlė. Maniau, kad gyvenu. Pakenčiamai. Kaip visi. Nes žemė ne vieta rojui. Statistikos departamente sąžiningai atsėdėtos valandos. Nuo iki. Turėjau tokį draugužį. Meilužį, jeigu norite. Meilužis - meilės lūžis. Cha.

Tęsinys kitame ,,Londono žinių“ numeryje

,,Žurnalistikai atidaviau net septyniolika savo gyvenimo metų.

Tai kas, kad esu Rašytojų sąjungos narė, kad išleidau keletą poezijos rinkinių, pabarsčiau vieną kitą dešimtį esė ar novelių į storus žurnalus. Visa gožė „laikraštiena”.

Dienraščiai „Respublika”, „Lietuvos žinios”, savaitraštis „Veidas”? Ir iššaušo diena, kai mane ištiko krizė. „O kur gi aš”? Kada liausiuosi rašiusi apie kitų gyvenimus, išgyvenimus ir jausmus? Juk turiu save ? ir savo jausmus, kuriems analizuoti nelieka nei jėgų, nei laiko, nes per dažnai grįžti namo tokia nusibaigusi, kad net pats rašymo procesas kelia vien tik pasibjaurėjimą ir nieko daugiau. Gal man dar liko trupinėlis laiko, kad spėčiau užrašyti savo sielos, savo gyvenimo bent jau fragmentus”? Supratusi, kad viskas, ką turiu išties, yra tik tas pasaulis, kuris esu aš pati, užtrenkiau duris paskutinės darbovietės. Tai atsitiko šių metų vasario mėnesį. Ir prieš mane atsivėrė nauja erdvė? Matyt, ateina laikas gyventi, bet ir ateina laikas apmąstyti, kaip gynenai, kodėl gyvenai ir kam? Pirmąjį romaną

„Anarchistės išpažintis

” parašiau per mėnesį? Rašiau taip, kaip išbadėjęs žmogus puola išvydęs maistą? Šitaip buvau pasiilgusi savęs. Suvedžiau savo sąskaitas ir su žurnalistika, su tuo, kas buvo mano pačios skausmingai išgyventa, ir su žiniasklaidos savininkais, kurie, kaip žinia, Lietuvoje vis dažniau primeta savo valią pavaldiniams, nebesiskaitydami su jokiais „laisvo žodžio” principais?<...> Ir pradėjau rašyti jau visai kitokią knygą. Švelnią ir melodingą. Žinoma, apie meilę. Apie ką gi dar? Juk neegzistuoja pasaulyje joks romanas, kurio esmės nesudarytų meilės istorija. Antroji mano prozos knyga vadinasi

„Juodas kvadratas”.

Jo herojė Stella kažkaip netyčia tapo dailininke. Tapytoja? Knyga šiuo metu leidykloje, redaguojama. Aš tikiuosi, kad jau lapkričio pradžioje, ji bus pristatyta skaitytojų teismui.“

Šaltinis: "Londono Žinios"