Atgal Spausdinti Siųsti draugui

Komentuoti Skaityti komentarus (0)

KŪČIOS LIETUVIŠKAI

Inga Ramoškaitė

2006/12/21

Vedami beprotiškai sparčios gyvenimo tėkmės, nuolat keliaujantys, skubantys, besižvalgantys po pasaulį, perimantys svetimos kultūros elementus, kartais pamirštame senąsias protėvių tradicijas ir papročius. Norime švęsti moderniau, trokštame daugiau blizgesio, kratomės rimties ir susikaupimo. Jei vis dar kartojame tam tikras iš kartos į kartą perduotas apeigas, dažnai nebežinome jų prasmės. Tačiau labai svarbu nepamiršti savo šaknų ir toliau perduoti tautos paveldą jaunosioms kartoms - tai ypač aktualu gyvenant toli nuo tėvynės.

Kūčių papročiai

Gruodžio 24 dieną ? Šv. Kalėdų išvakarės arba Kūčios. Tai - pasiruošimo šventei apogėjus, todėl Kūčių papročiai ir dienos elgsena susijusi su dvasiniu ir fiziniu apsivalymu. Per Kūčias ne tik visus namus reikia labai gerai išvalyti, pervilkti lovas švariais skalbiniais, kiekvieną daiktelį padėti į jam skirtą vietą. Kartu tai ypatinga gėrio, dvasinės darnos, gerumo, sąžinės apsivalymo, susitaikymo diena. Sakoma: „Jei Kūčių dieną džiaugsies, tai visus metus smagus būsi, jei verksi, teks dažnai ašaroti“. Siekdami apvalyti ne tik dvasią, bet ir kūną, žmonės pasninkauja. Šios tradicijos lietuviai laikosi ir dabar.

Seniau buvo sakoma, kad Kūčių dieną tegalima suvalgyti saują virtų žirnių ir atsigerti vandens. Tik maži vaikai, ligoniai ir seniai galėdavo valgyti kiek daugiau. Nors oficialaus pasninko nėra, bet, norėdami laikytis lietuviškų Kūčių tradicijų, turėtume tą dieną nevalgyti mėsos. Kūčioms ruošiamasi visą dieną, dirba dideli ir maži, nes „kas Kūčių rytą pamigs, tas visus metus miegalis liks“. Moters erdvė - namai, vyro teritorija - žemė aplink namus. Jaunesnės moterys iš pat ankstaus ryto imdavosi plauti kambarių sienas, lubas, valydavo langus. Tačiau vorų, jeigu pasitaikydavo, nemušdavo - „jeigu vorai bus sveiki, tai ir namai bus sveiki, neužpuls nelaimės“. Būtina pasiruošimo šventei dalis - išsiprausimas. Popiečiu, apsitvarkius lauke, šeimininkas kurdavo pirtį, kuri vakarėjant jau būdavo paruošta maudytis. Prieš vakarienę visi šeimos nariai turėjo išsimaudyti ir persirengti švariais drabužiais. Labai gražus šeimą sutvirtinantis paprotys, kurį esame praradę - ištrinkti vienas kitam galvas. Vyras pasilenkia prie žmonos, nuleidžia galvą ir tarytum atsiprašo jos už tai, ką negero yra padaręs per visus metus. Žmona išplauna vyrui galvą, tartum viską atleidžia.

Kūčių vakarienė

Kūčių vakarienei visi šeimos nariai stengiasi susirinkti į namus, net ir iš tolimesnių vietovių. Jeigu tais metais kuris šeimos narys yra miręs arba negali vakarienėje dalyvauti, ant stalo vis tiek dedama lėkštė, pristatoma kėdė, bet nededama šaukštų, peilių, šakučių. Ant lėkštės statoma maža žvakelė, kuri uždegama vakarienės metu. Tikima, kad mirusiojo šeimos nario vėlė dalyvauja Kūčiose kartu su visais. Lange uždegama žvakė - žiburėlis pareiti vėlėms arba užeiti tiems, kas neturi vietos. Sakydavo, kad laimė tą vakarą priglausti pakeleivį, pasikviesti vienišą, nusenusį kaimyną ir pasodinti jį už stalo, pasidalyti viskuo, kas ant jo yra.

Stalą, prie kurio valgys Kūčių vakarienę, mergaitės dar dieną baltai nušveisdavo. Turtingesnėse šeimose virš stalo kabindavo lempas, kurių gaubtus iš pat ryto apklijuodavo balto ar rožinio popieriaus karpiniais. Kūčių vakarienei stalas paruošiamas taip: ant pliko stalo dedamas glėbelis smulkaus šieno. Stalas su šienu užtiesiamas balta staltiese. Šienas simbolizuoja kūdikio Jėzaus gimimo vietą, o balta staltiesė reiškia, kad esame tyri, išsivalę. Kūčių stalas neturi būti pernelyg išpuoštas, jis turi likti kuklus, atitinkantis Advento dvasią. Netinka ant Kūčių stalo žydinčios gėlės. Viduryje stalo dedama lėkštelė su tiek paplotėlių („plotkelių“), kiek bus žmonių prie stalo. Kai kuriose Lietuvos vietose šiuos paplotėlius vadindavo Dievo pyragais, nes jie gaunami iš parapijos ir juose įspausti vaizdai iš Šv. Rašto, susiję su Jėzaus gimimu. Ant Kūčių stalo dedama 12 valgių - simbolis pilnatvės, sotumo visiems dvylikai mėnesių. Visi valgiai yra tik pasninkiniai: žuvis, silkė, šližikai su aguonų pienu, kisielius, džiovintų vaisių sriuba (kompotas), žieminių ir džiovintų daržovių mišrainė, grybai, virtos bulvės, rauginti kopūstai, duona. Valgiai ant stalo sudedami visi, kad nereikėtų kilnotis. Kai kuriose Lietuvos vietose ant Kūčių stalo būtinai dedami obuoliai, nes gruodžio 24 d. yra Adomo ir Ievos vardo diena. Visi Kūčių valgiai turi tam tikrą simbolinę prasmę - dauguma jų atkeliavo iš biblinių siužetų ir senosios liaudies pasaulėjautos. Pavyzdžiui, obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, žirniai - išvaryto iš Rojaus Adomo ašaras. Kviečiai - skalsos simbolis, jie valgomi, kad visus metus namuose būtų duonos. Medus ? šviesos ir sveikatos simbolis, spanguolės saugo nuo priešų. Kūčiukai simbolizuoja paskutinės vakarienės duoną, o duona ir pyragas - stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.Paprastai visi renkasi prie Kūčių stalo, kai padangėje sužiba pirmoji žvaigždelė. Jeigu dangus debesuotas, tai vakarienė pradedama, tėvui arba seneliui pasakius, kad laikas valgyti. Sukalbama malda už mirusius senelius, prosenelius, artimuosius ir už tuos, kurių niekas nebeprisimena. Iškilioji Kūčių vakarienės dalis - dalinimasis kalėdaičiais. Tai šeimos vienybės, santarvės, meilės simbolis. Tėvas paima vieną paplotėlį ir ištiesia šeimos motinai, linkėdamas jai linksmų, gerų Kalėdų. Ji taip pat duoda tėvui atsilaužti savo paplotėlio. Po jų visi vakarieniautojai pasikeičia linkėjimais ir paplotėlių kąsniukais. Visi stengiasi atsilaužti didesnį gabalą, negu lieka laikančiajam. Tuomet laužančiojo metai bus geresni. Laikantysis saugoja, kad nenulaužtų didelio gabalo, nes gali jo „laimę nulaužti“. Kūčių vakarienės metu per daug nekalbama, nejuokaujama ir nevartojama alkoholinių gėrimų. Jeigu kam būtinai reikia užsigerti, tai geriamas vanduo, naminė gira, vaisių sultys. Vakarienę pavalgius, neskubama nueiti nuo stalo: kas pirmas atsikels kam nors nebaigus valgyti, pirmas ir mirs. Taip pat sakydavo, kad pavalgius Kūčias būtinai reikia atsiraugėti - sulauksi kitų Kūčių. Laikoma geru ženklu, jei ant stalo likdavo maisto - žmonės tikėjo, kad kitais metais bus geras derlius. Atsikėlus nuo Kūčių stalo, maistas paliekamas per naktį. Mirusiųjų giminių ir artimųjų vėlės ateis naktį namų aplankyti ir pasivaišinti. Buvo tikima, kad Jėzus išleidžia visas vėles į žemę aplankyti savųjų. Būtų gėda, jeigu apsilankiusios vėlės turėtų grįžti atgal nepavaišintos.

Kūčių burtai

Pirmasis burtas - iš po staltiesės traukiami šieno stiebeliai. Negalima rinktis - reikia ištraukti tą, kuris pirmiausia pirštais užkliudomas. Ištraukus ilgą, laibą šiaudą, mergaitė gali tikėtis aukšto, laibo vyro, o trumpas, storas, kumpas šiaudelis reiškia žemo ūgio, storą, susirietusį vyrą. Jei tai pasitaiko vyriškiui, tai jo būsimoji žmona bus laiba, aukšta arba stora, mažiukė - kaip ir ištrauktas šiaudelis.

Vedusieji iš šiaudo išvaizdos taip pat gali nuspėti ateinančių metų laimę. Plonas šiaudelis reiškia susiplojusią, tuščią piniginę, o storas - turtus. Jei ištekėjusi moteris ištraukia šiaudelį, kurio vidurys sustorėjęs, tai ateinančiais metais susilauks vaikelio. Jei šiaudas ilgas, stambus, žmogui numatomas geras gyvenimas ir gera sveikata, jei ilgas, palūžinėjęs - su ligom, nelaimėm, jei trumpas - lauk bėdos, jei su grūdais - turtas, jei su lapeliais ir šakotas - pasisekimas žmonėse. Sėdint prie stalo, dairomasi į sienas, kur nuo žvakių šviesos išsitiesia valgančiųjų šešėliai. Jeigu šešėlis atrodo didelis, stambus, apimąs visą žmogų, tai tie metai bus geri, nekamuos ligos, viskas gerai klosis. Jei šešėlis be galvos - ištiks skaudi nelaimė; jei plonas, neaiškus, virpantis, bus sunkūs metai. Mėgstama burtis ir deginant popieriaus gniužulą: ant padėklo deginamas kietai suspausto popieriaus gniužulas taip, kad šešėlis kristų ant sienos. Degdamas popierius sukuria „šešėlių teatrą“, kuriame galima pamatyti viską, ką sukuria fantazija. Pirmoji mintis yra lemiama. Jei pamatai kokią susisiekimo priemonę, daug keliausi ateinančiais metais; namą ar pastatą - kelsiesi į naują vietą; gėlę ar kokį augalą - laukia vedybos; lopšį - susilauksi naujo šeimos nario; karstą ar degančią žvakę - mirsi. Ateitis spėjama ir iš vaško. Į šaltą vandenį pilamas karštas vaškas ir iš susidariusių figūrų buriama ateitis. Tebesėdint prie stalo, daromi ir kiti būrimai. Pavyzdžiui, paimamos trys lėkštės, po viena padedamas raktas, po antra - žiedas, o po trečia - pinigas. Lėkštės sumaišomos ir reikia vieną pasirinkti. Žiedas yra meilė, vedybos; raktas reiškia šeimininkavimą savo bute arba namuose, o pinigas - turtingus ateinančius metus.Kitose Lietuvos vietose po lėkštelėmis dedama anglies, rūtos šakelė, žiedas, kreida, smėlio, duonos, rožinis. Jei pasirenkama lėkštutė su duona, kitais metais nestigs maisto, jei po lėkšte anglis - laukia rūpesčiai ir bėdos, kreida - mokslas, smėlis - mirtis, rūta - mergausi, žiedas - vestuvės, rožinis - dvasingas gyvenimas. Jaunos merginos susėmusios šiukšles nešdavo į kryžkelę, iš kurios pusės šunys loja, iš ten atvyks piršliai. Jei Kūčių dieną snigdavo dideliais baltais kąsniais, vištos dės daug kiaušinių, daug žvaigždžių - geras vasarojus. Nakčiai merginos į atskirus lapukus surašydavo rūpimų vaikinų vardus, tarp jų įmaišydavo vieną tuščią lapelį ir pasikišdavo po pagalve. Turėdavo užmigti ir pabusti su mintimis apie tą, kurio geidžia. Tik nubudusi, ištraukdavo lapelį, jei su parašytu vardu, vadinasi, su tuo vaikinu yra vilties sueiti į porą, jei tuščią - dar metus teks palaukti...

Šaltinis: "Londono Žinios"