Kodėl lietuviai išvažiuoja iš Lietuvos?

Pianistė Ugnė Antanavičiūtė – vienas iš daugybės talentingų jaunų žmonių, paliekančių Lietuvą. Prieš trejus metus kartu su bičiuliais susibūrę į trio „Claviola“, jaunuoliai neseniai su laurais grįžo iš kamerinių ansamblių konkurso Portugalijoje, netrukus vyks į kitą konkursą Italijoje, vėliau jų laukia vasaros stovykla Austrijoje. Rodos, ko daugiau gali norėti? Tačiau rugsėjį gabi pianistė metams išvyksta dirbti į Mančesterio Karališkąją muzikos akademiją. Tad pokalbį pradedame nuo paprasto klausimo:

Kodėl talentingi lietuviai išvažiuoja iš Lietuvos?

Mano manymu, tai tiesiog per maža šalis: maža rinka, menininkų daug, o menas sulaukia labai mažai palaikymo. Privalai nežmoniškai stengtis, kad pats susikurtum sau galimybes. Bet kol esi jaunas, nori įgyti žinių, pamatyti, sužinoti, tiesiog gaila laiko ir emocinio indėlio, kurį tektų įdėti, norint susikurti sau kad ir paprasčiausią darbo vietą čia, Lietuvoje. Gyventi tik iš koncertų, deja, neįmanoma.

Niekada nesakau, kad Lietuva yra per daug neturtinga ar per mažai galimybių teikianti šalis. Tiesiog, kaip jau sakiau, tenka be galo daug investuoti. O juk net nežinai, kas nutiks po dvejų metų – gal tau bus pasiūlyta stažuotė, išvažiuosi, o grįžęs vėl turėsi pradėti nuo nulio. Vis dėlto Lietuvoje tematau vieną perspektyvą, ir ypač muzikantams – įkurti savo trupę ar teatrą. Tik kol suburi žmones, susirandi rėmėjų, kol tai pradeda atsipirkti, praeina ne vieni metai. Štai kad ir Anželika Cholina – kadaise pradėjo nuo nieko, o dabar jai visai neblogai sekasi. Bet kiek metų turėjo praeiti... Todėl ir manau, kad kol esi jaunas, kiek paprasčiau siekti laimės užsienyje.

Gerai jautiesi keliaudama, būdama toli nuo namų?

Visur jaučiuosi kaip namie, bent jau Europoje. Matyt, esu labai kosmopolitiška. Londone kelis kartus buvau aplankyti draugų. Man ten labai patinka – daug veiksmo, daug galimybių, daug greitesnis gyvenimo tempas nei Lietuvoje. Aišku, šį kartą bus kiek kitaip. Pasirašysiu kontraktą metams. O ir Mančesteris kitoks – didelis pramoninis miestas. Kalbėjausi su viena lietuve pianiste iš Mančesterio, ji įspėjo, kad pirmas įspūdis paprastai būna blogesnis nei yra iš tikrųjų.

Menininkai traukia svetur

Dauguma tavo draugų taip pat svajoja apie emigraciją?

Taip, tik ne visiems palankiai susiklosto aplinkybės. Be to, merginos paprastai įsimyli ir nebenori išvažiuoti. Man vienai išvažiuoti dar smagiau. Vienas esi atviresnis, bendrauji, ieškai kontaktų. Nors girdėjau, kad dirbantiems sunkius darbus dviese emociškai daug lengviau. Šiais laikais išvažiuoja ypač daug menininkų. Nieko keisto, nes, tarkime, vokalistai Lietuvoje teturi vieną normalų teatrą. Kauno ir Klaipėdos muzikiniai dvelkia provincija. Didelė bazė – tik Vilniuje, bet jei nori ko nors daugiau, susiduri su juoda stagnacija. Kiek paprasčiau grojantiems styginiais ar pučiamaisiais instrumentais. Jie dirba su orkestrais, gastroliuoja po visą pasaulį. Pianistams belieka dirbti pedagoginį darbą, nes pragyventi iš honorarų neįmanoma. Susiradus papildomą darbą, automatiškai krenta tavo profesionalumo lygis. Kadangi groju nuo šešerių, norisi tą lygį išlaikyti. Jei būčiau likusi Lietuvoje, galvojau steigti savo estetinę vaikų mokyklėlę.

Juk net Petras Geniušas nėra laisvas menininkas, o jis – turbūt pats garsiausias pianistas. Ir vis tiek priverstas Akademijoje dėstyti. Tiesiog  Lietuvoje per mažai koncertinių salių, žmonės nėra turtingi, atidžiai renkasi koncertus. Nekalbu apie tuos, kurie ateina į koncertą pažaisti mobiliuoju telefonu... O Lietuvoje tai labai populiaru. Esu mačiusi, kaip vienas labai svarbus dėdė visą koncertą telefonu pražaidė... Štai Austrijoje, Vokietijoje mažos salytės kas vakarą būna pilnos, Šveicarijoje žmonės į koncertus net su natomis ateina. Bet ten tai tiek šimtų metų vyksta. Deja, pas mus visas galimybes sau turi susikurti pats. Taip, ir kitur galimybės pačios neateina. Bet  jų ten daugiau.

Anksčiau turėjau normalų darbą, bet pusmečiui išvažiavau studijuoti į Vokietiją, o grįžus darbo tiesiog  nebeliko. Tenka verstis dirbant su privačiais mokiniais. Viliuosi, kad pavyks rasti mokinių ir Didžiojoje Britanijoje. Turiu įvairių idėjų, domiuosi muzikos mokymu, paremtu judesiu, ritminiu suvokimu.

Iš tiesų nemažai mano draugų grįžo iš emigracijos. Net tie, kurie dirbo ne patį blogiausią darbą, savo veiklą siejo su profesija. Jie sako, kad Lietuva yra Lietuva. Čia viskas sava.

O tu myli Lietuvą?

Aš Lietuvą myliu. Nemyliu politikų ir sistemos, bet Lietuvą, jos žmones – taip.

Bet laimėjai konkursą ir tave suviliojo Mančesteris.

Mančesteryje gyvena toks profesorius, Karališkosios akademijos Fortepijono katedros vedėjas. Jis yra vedęs lietuvę, tai visaip stengiasi padėti studentams iš Lietuvos. Surengė atranką ir pasirinko mane bei dar vieną merginą. Laimėjome stažuotę ir galimybę likti, jei patiks. Turiu Mančesteryje porą pažįstamų pianisčių, pradžioje jos man padės įsikurti. Nors iš Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių girdėjau, kad jie vengia bendrauti su lietuviais, prašyti pagalbos. Labiau pasitiki rusais... Turbūt lietuviai tiesiog labai saugo savo darbo vietas ir mano, jog atvažiavęs naujas žmogus būtinai tą vietą atims...

Apskritai manau, kad kiekvienam verta baigus mokyklą kur nors išvažiuoti. Padirbėti kad ir kvailą darbą, tarkime, plauti indus. Gal pamatysi, jog gyvenime visai nenori plauti indų, ir būsi motyvuotas mokytis, siekti daugiau.

Planuoti ir svajoti – neverta

Jei atvirai, manai kada nors grįžti į Lietuvą ar bandysi ieškoti savęs kitur?

Sunku pasakyti. Daug kas priklauso nuo aplinkos, nuo žmonių, su kuriais susipažįsti, nuo aplinkybių, kurias susikuri arba kurios atsiranda. Net ne nuo tavęs paties. Tiesiog atsirandi reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Būna gaila žmonių, kurie išvažiuoja turėdami geriausių ketinimų, bet jiems nepasiseka ir grįžta nusivylę. Geriau neplanuoti,  tiesiog džiaugtis ir stengtis.

Ko tikiesi gauti, išmokti išvažiavusi?

Visų pirma, gerai išmokti kalbą, antra – pakeisti aplinką. Dažnai taip pavargsti nuo tos rutinos, ypač darbe, susijusiame su fantazija, idėjomis. Kartais idėjos išsenka ir darosi bloga. Va ir tikiuosi, kad ten vėl pasidarys gera. Šiaip ar taip, dažnai grįšiu koncertuoti į Lietuvą.

Nenutrauksite trio veiklos?

Ne. Juolab – vienas trio narys  kitąmet mokysis Danijoje, o kitas anksčiau Paryžiuje mokėsi.

Kokių turi kūrybinių svajonių?

Aš niekada apie nieką nesvajoju, todėl labai džiaugiuosi, kai ką nors gaunu. Prisižiūrėjau, ypač Muzikos akademijoje, mergaičių, kurios naiviai svajoja būti solo žvaigždėmis, o galiausiai visai nėra kviečiamos koncertuoti. Juk moteris muzikė turi tą patį darbą tris kartus geriau atlikti, kad pasiektų tokį rezultatą kaip vyrai. Tai ypač matyti per konkursus. Sakoma, kad neperspektyvu remti jauną muzikę, nes ji pagimdys vaiką ir jos koncertinė veikla baigsis. Jei turi šeimą, negali šimtu procentų atsiduoti muzikai.