Škotija lietuvei dovanojo ramybę ir užsidegimą

Didžiausias Škotijos išskirtinumas, pasak lietuvės, – tai jos gamta

Pirmiausia internete aptikau jaukią internetinę galeriją „Ula and Lucy“, kurioje galima rasti įdomių fotografijų ir net rankų darbo ištapytų marškinėlių. O tada pastebėjau lietuvišką pavardę – Kotryna Ula Kiliulytė. Užteko kelių klavišų spustelėjimų ir paaiškėjo, kad meniškos fotografijos ir madingi drabužėliai – tai Glazgo meno mokykloje vizualinės komunikacijos mokslus baigusios fotografės menas. Tad „Londono Žinių“ skaitytojams – dar viena lietuviška istorija, šį kartą – iš rudenėjančios Škotijos.

Nuo „Facebook“ iki vintažinių parduotuvėlių

Interneto galerija – tai šiandieninis tavo pragyvenimo šaltinis, laisvalaikis, kūryba?

Viskas kartu. Ši interneto galerija yra dar labai nauja. Fotografija yra mano didžiausia aistra ir tiesiog ieškojau būdo, kaip savo darbais pasidalyti su pasauliu. Iki pagrindinio pragyvenimo šaltinio jai dar toli, bet galerijai skiriu daug daugiau laiko nei bet kuriam kitam hobiui. Taip pat drauge su kūrybos partnere norėjome atrasti būdą, kaip paprasčiau parduoti savo meno darbus, interneto galerija atrodė prieinamiausias variantas.

Ar sudėtinga buvo sukurti tokią galeriją? Ar žmonės ją lengvai atranda?

Sudėtinga nebuvo, nes esu kūrusi keletą asmeninių interneto svetainių sau pačiai, o kurdama šią dirbau kartu su kolege Lucy. Užtrukome keletą dienų, tuo pat metu ruošėme nedidelę parodą čia, Glazge – norėjome per parodos atidarymą pristatyti ir interneto galeriją. Bandome reklamuotis įprastais būdais, žmonės daugiausia apie mus sužino vieni iš kitų, taip pat paliekame vizitines korteles populiariose kavinėse ir vintažinėse parduotuvėse. Šiais laikais, pasinaudojus „Facebook“ ir kitais socialiniais tinklais (daugiausia susižavėjimo šūksnių ateina iš ten), tai nėra labai sudėtinga.

Kas yra Lucy, kurios vardas kartu su tavuoju įkomponuotas galerijos pavadinime?

Lucy yra  draugė, su kuria kartu studijavome Glazgo meno mokykloje, o dabar dalijamės butu ir kūrybine erdve. Nuo pat pažinties pradžios mūsų nuomonės ir fotografijos stiliai sutapo, vis norėjome imtis ko nors rimtesnio kartu, o ne tik pozuoti viena kitos nuotraukoms ar reguliuoti šviesas per fotosesijas. Taip ir gimė šis projektas. Ula ir Lucy yra mūsų abiejų antrieji vardai, kurie tiesiog skambėjo gražiau nei visi kiti variantai, kuriuos apgalvojome.

 Kotrynos Ulos tapyti vyriški marškinėliai

Slogūs studijų Lietuvoje prisiminimai

Viename tavo interneto dienoraštyje perskaičiau, kad apsigyvenus Škotijoje, viduje atsirado ramybė. Ką turėjai galvoje?

Manau, jaunam žmogui labai svarbu kardinaliai pakeisti aplinką, kad turėtų laiko sau. Kai palieki šeimą, draugus, kasdienius įpročius, gali beveik visiškai pasikeisti, įsiklausyti į save ir susikurti save tokį, koks labiau norėtum būti. Tai – labai didelis išbandymas, bet tikrai pats geriausias sprendimas, kokį kada nors esu priėmusi.

Kalbėdama apie mokslus Glazge rašei, kad baimės ir nesaugumo jausmą keičia užsidegimas ir idėjų gausa. Vadinasi, mokslai Lietuvoje paliko tokius slogius prisiminimus?

Tai, deja, yra tiesa. Vidurinis išsilavinimas buvo puikus, gyvenau apsupta puikios atmosferos, kurios dar labiau tikėjausi įstojusi į aukštąją mokyklą. Deja, ten itin jautėsi, kad Vilnius yra mažas miestas, todėl iš kai kurių dėstytojų ir studijų programų buvo aišku, jog pokyčių greitu metu nebus. Ne tik skurdi techninė bazė, bet labiausiai – požiūris į studentą, kuriam porą mėnesių automatiškai kemšama informacija, o semestro pabaigoje jis tiesiog „nuteisiamas“ pažymiu ir retsykiais net nežino, už ką jį gavo. Tai galbūt tiktų sausesniems teoriniams mokslams, bet ne meno studijoms.

Čia sistema yra visiškai kitokia, požiūris daug labiau asmeninis, studentas yra skatinamas mąstyti ir veikti savarankiškai, laukiama entuziazmo, bet dėstytojas visada yra ranka pasiekiamas, kas savaitę vyksta valandos trukmės asmeninis susitikimas, per kurį diskutuoji apie savo darbo progresą. Per dvejus metus studijų gavau tik vieną pažymį, ir tai pačioje pabaigoje, prieš pat diplomų įteikimą. Visa kita buvo vertinama diskusijomis arba būdavau paprašoma pati save įvertinti.

Fotografuojant senuosius Dubininkų kaimo gyventojus gimė projektas „Population:5“

Dedikacija seneliui

Kaip tavo gyvenime atsirado fotografija?

Fotografija atsirado tuo metu, kai atrodė, kad visos kitos tradicinės medijos ėmė išsisemti. Dar mokiausi vidurinėje mokykloje, jaučiausi šiek tiek pavargusi nuo akademinio piešimo, lipdymo ir tapybos. Fotografija atrodė kaip labai tinkamas būdas perkurti kasdienį pasaulį. Sužavėjo ir techninis procesas, kuris yra neįtikėtinai greitas, bet tuo pačiu reikalauja daug įgūdžių ir kantrybės.

Fotografuodama esi labiau realistė ar idealistė?

Įdomus klausimas, iš tiesų nežinau. Visada sakiau, kad fotografuoju kaip matau, tai lyg ir tiktų realistės apibrėžimui, bet ne kartą esu girdėjusi iš dėstytojų ir kolegų, kad mano darbai – tarsi iš kito pasaulio. Savo fotografiniais projektais labiausiai noriu pasakoti istorijas, kurias girdėjau, mačiau, kurias sukūriau savo galvoje interpretuodama kasdienybę, perskaitytas knygas ir keistus pokalbius prie vyno. Ir jei žiūrovas supranta, ką norėjau pasakyti, ar net interpretuoja tai visiškai savitai – man tai labai svarbu.

Tavo projekto „Population:5“ herojais tapo paprasti provincijos žmogeliai. Kuo jie tave sudomino?

Pagrindiniai projekto herojai yra Dubininkų kaimo žmonės. Dubininkai – mano vaikystės kaimas, kuriame leisdavau vasaras su seneliu, jam šis projektas ir dedikuotas. Išvykus iš Lietuvos šio kaimo kasdienybė atrodė dar egzotiškesnė nei anksčiau: laukai dirbami arkliu, upelio vanduo, kuris ir geriamas, ir juo prausiamasi, telefono linijos įvedimas tik prieš dešimt metų... Norėjau sugrįžti ir užfiksuoti paskutines šio kaimo dienas, kol jame dar gyvena keli žmonės (iš čia ir projekto pavadinimas). Projektas įgavo labai didelį pagreitį paskatinus dėstytojui ir tapo viena pagrindinių mano diplominio darbo dalių.

Ką tau labiausiai patinka fotografuoti?

Žmonės ir jų pasauliai dažniausiai tampa mano susidomėjimo objektu. Noriu atskleisti daugiau nei tai, kas ir taip matoma plika akimi, noriu pagauti nuotaiką, noriu užfiksuoti povandenines sroves, mėgstu išryškinti psichologinį nuotraukų herojaus portretą. Kartais tai gimsta stebint aplinką ir žmones, kartais – iš vidinių apmąstymų.

Kokiomis akimirkomis dirbdama būni labai laiminga?

Kai turiu paruoštą planą, kai žinau, ką ir kodėl fotografuoju, bet palieku sau laisvės viską pakeisti. Mano projektai yra paremti idėja, kuri nulemia, ką ir kaip fotografuosiu. Pirmieji kadrai dažniausiai būna smagiausi, o visa kita – tiesiog darbas. 

Mada Kotrynai Ulai Kiliulytei niekada nebuvo labai svarbus dalykas, tačiau jos ištapyti drabužėliai atranda vis daugiau gerbėjų

„Mados fabrikėlis“

Žvelgiant į tavo ištapytus marškinėlius atrodytų, kad ir mada tau neturėtų būti svetimas žodis...

Mada niekada nesidomėjau daugiau nei pirkdama drabužius sau. Niekada nesvajojau būti dizainere ar siuvėja, o aukštoji mada man yra gan svetimas reiškinys. Pirmieji marškinėliai atsirado iš noro turėti ką nors kitokio, ypatingo, o vėliau vis daugiau draugų pradėjo užsakinėti, kad ką nors jiems nutapyčiau. Taip po truputį viskas įsisuko į nedidelį fabrikėlį. Dabar komplimentai suknelei ar marškinėliams, kuriuos ištapiau, savo svarba prilygsta komplimentams mano fotografijai. Tai du visiškai skirtingi dalykai, skirtingi darbo procesai, bet abu vienodai svarbūs.

Kas tave įkvepia kūryboje ir koks laikas pats geriausias kurti?

Įkvėpimas dažniausiai ateina dirbant – kuo daugiau fotografuoju, skaitau, ieškau informacijos apie menininkus, tuo labiau norisi kurti, o keletui savaičių užmetus viską, būna gan sunku sugrįžti. Labai svarbu kalbėtis apie tai su kolegomis, diskutuoti, dalytis naujai atrastais menininkais, skaityti knygas, tiesiog palaikyti kūrybinę atmosferą kasdienybėje.

Ateities miestas – Londonas

Kodėl studijoms pasirinkai būtent Škotiją?

Buvau girdėjusi apie Glazgo meno mokyklą anksčiau ir tiesiog nusprendžiau pabandyti. Tai buvo mano vienintelis pasirinkimas, nenorėjau „katės maiše“.

Škotijoje turbūt mažiau emigrantų iš Lietuvos nei Anglijoje ar Airijoje. Tenka sutikti jų?

Sutikau tik keletą žmonių, porą dar studijų metais, o jie mane supažindino su kitais. Bet iš tiesų mūsų čia nedaug, gatvėje kalbant lietuviškai per ketverius metus girdėjau gal tik porąkart.

Ar kartais atkeliauji iki Londono? Ką čia mėgsti nuveikti, pamatyti, aplankyti?

Londone lankausi gana dažnai, turiu ten draugų, traukia parodos ir meno pasaulis. Tai – viena tų vietų, kurios niekada neišsisemia, visada pilnos naujienų ir įspūdžių. Planuoju ten kada nors pagyventi bent porą metų ir studijuoti magistrantūroje.

Ką apskritai įdomaus, gražaus, netikėčiausio pamatei per tuos metus, praleistus svetur?

Gyvenant svetur, manau, didžiausias įspūdis visada yra galimybė pažvelgti į kitokią kultūrą iš arti, prisiliesti prie jos ir palyginti su savąja. Tai tarsi atveria akis, pamatai, kad nesi pats teisiausias, kad skirtumai nėra blogai, kad jie daro pasaulį įdomesnį. Labai mėgstu lankytis draugų tėvų namuose, palyginti, kokie jų šeimyniniai papročiai, kartais su draugais palyginame savo vaikystės atsiminimus, juk augome tokiomis skirtingomis sąlygomis.

Gyvenimas toli nuo namų tave kaip nors pakeitė?

Žinoma, kad pakeitė, kaip jau minėjau, žmogus labai sustiprėja, kai lieka vienas. Esu daug labiau savimi pasitikinti, optimistė, daug labiau organizuota. Ypač pradžioje, kai žinai, jog nebus ko paprašyti pagalbos, tiesiog įpranti viską pasidaryti pats ir kiekvienas mažas savarankiškas žingsnis į priekį yra nedidelė pergalė prieš nedrąsą ir kuklumą.

Jaunai fotografei labiausiai maga fotografijoje atskleisti žmogų

Vaistas nuo liūdesio – miegas

Vis dar įsivaizduoji save gyvenančią ir kuriančią Vilniuje?

Dažnai apie tai galvoju, Vilnius vis dar yra mano svajonių miestas, kas kartą sugrįžusi svajoju nebeišvykti, bet tam reikia šiek tiek laiko ir labai daug darbo karjeros srityje, kad galėčiau pati susikurti sau darbo vietą Vilniuje.

Kokių su kūryba susijusių sumanymų, svajonių turi?

Artimiausias planas – perkurti mūsų interneto galeriją, turėti daugiau produktų pardavimui ir – svarbiausia – pakeisti dizainą. Norime įdėti daug darbo, kad galėtume pasidaryti ją savo pragyvenimo šaltiniu, nors ir ne pagrindiniu. Kita svajonė – kuo greičiau tęsti studijas, nes po bakalauro baigimo jau praėjo pora metų, imu ilgėtis akademinės aplinkos. O apie dideles svajones kalbėti dar nenoriu, jei netyčia neišsipildytų…

Išvardyk kelis išskirtinai škotiškus dalykus, kurie tau labai patinka.

Gamta, gamta ir dar kartą gamta. Gražesnių peizažų nei čia nesu mačiusi nei Kanadoje, nei JAV. Kalnai, myliomis besitęsiantys pelkynai – visa tai kartais atrodo lyg kita planeta. Nenuostabu, jog beveik kiekvienas sutiktasis čia sako, kad jo pagrindinis pomėgis yra kalnai, jie pasiekiami ranka ir suteikia neįtikėtiną ramybę. Itin patinka žmonių šiltumas – škotai garsėja polinkiu visur ir su visais pasidalyti savo nuomone –  ar apie orą, ar apie vėluojantį autobusą, ar tiesiog papasakoti, kas jiems tądien nutiko.

Turbūt svetur neišvengiamai kartkartėmis apninka egzistencinės mintys. Ką darai, kai pasidaro baisiai liūdna?

Aš turiu geriausią receptą nuo liūdesio – visada einu miegoti (kad ir tik valandėlei, jei tai dienos metas), pabudus smegenys galvoja, kad jau kita diena, ir kabinasi už naujų įspūdžių ir nuotaikų. Padeda ir tokie  dalykai kaip muzika, gerai paruošti pietūs, skambutis mamai ar nauji batai.

Ar kada nors gailėjaisi palikusi Lietuvą? Ir ką atsakytum tiems, kurie įsitikinę, kad dėl emigracijos Lietuvoje greitai nebeliks lietuvių?

Gailėtis niekada nesigailėjau, bet ilgiuosi iki šiol. Labai tikiuosi, kad pavyks bent šiek tiek pagyventi Vilniuje per artimiausius dešimt metų. Labai tikiuosi, kad lietuviai iš Lietuvos neišvyks, bet tam reikia visų mūsų pastangų ir noro. Man labiausiai norėtųsi, kad susisiekimas su pasauliu būtų geresnis iš Vilniaus, kad būtų galima dažniau ir pigiau keliauti, taip neliktų to kartais aplankančio jausmo, kad esame atkirsti nuo likusio pasaulio.

Apie viską

Kotrynos knygos: Chulijaus Kortasaro (Julio Cortazar) „Žaidžiame klases“, Tuvės Marikos Janson (Tove Marika Jansson) knygos vaikams ir suaugusiesiems.

Filmai: Beveik visi Deivido Linčo (David Lynch) ir Bernardo Bertolučio (Bernardo Bertolucci) filmai.

Spalvos: visos gamtos spalvos ir mėlyna.

Stilius: meninis.

Įpročiai: dušas du kartus per dieną.

Mylimiausios vietos: Vilniaus senamiestis, parkas Glazge ir Škotijos kalnai.

Mylimiausi žmonės: šeima, bobutė, J. ir N.

Siekiai: paversti fotografiją kasdienybe.

Pinigai – tai būdas keliauti ir kurti neskaičiuojant.

Idealas: fotografas Gregoris Kriudsonas (Gregory Crewdson), režisierius D. Linčas ir mama.

Tai, kas erzina:  piktavaliai, pavydūs žmonės.

Tai, kas daro laimingą: kalnai, masažas ir kelionės.

Utopija: gyventi kalnų namelyje ir auginti avis (tikiuosi, niekada neišsipildys).