Kinas be dirbtinio patriotizmo

Studijos Didžiojoje Britanijoje režisieriui Jonui Trukanui suteikia galimybę gilintis tik į jo pasirinktą sritį, nešvaistant laiko disciplinoms, kurių jam galbūt niekada taip ir neprireiks.

Anglijoje antrus metus kino meno studijas kremtantis lietuvis Jonas Trukanas neseniai Lietuvoje su didele jauna kompanija kūrė trumpametražį filmą „Knygnešys“. Ne apie nelaimingą meilę, ne apie greitas mašinas, ne apie jauno žmogaus klystkelius. Režisierius užsibrėžė rekonstruoti XIX a. Lietuvą. Filme nebus pigaus patriotizmo ir skambių frazių. Kino juostoje Jonas žada parodyti ją kiek kitokią, nei esame pratę matyti – besišypsančią ir savimi besididžiuojančią šalį ir jos žmones.

„Ne“ pigiam patriotizmui

Kodėl nusprendėte „Knygnešį“ kurti Lietuvoje? Paskatino vien patriotiniai motyvai ar buvo ir pragmatiškų?

Pirmiausia dėl to, kad esame lietuviai ir filmus norime kurti Lietuvoje ir Lietuvai. Žinoma, Lietuvoje šiek tiek paprasčiau – iškart žinome, į ką kreiptis, kur eiti, kokie aktoriai turėtų vaidinti filme ir t. t.

Niekas, ko gero, nebūtų per daug nustebęs, jei filmas pasakotų apie šiuolaikinės visuomenės gyvenimą, jaunimo problemas, net apie meilę. Bet carinė Rusija, spaudos draudimas, knygnešiai... Ką naujo žadate pasakyti savo filmu?

Mes galvojame, kad Lietuvos istorija yra labai spalvinga ir įdomi. O svarbiausia – neatskleista kine. Pati istorijos tragikomedija – knygų kontrabandininkai – didelis paradoksas. Lietuviai dabar dažnai ieško pigaus patriotizmo ir skambių šūkių. Šis filmas Lietuvą turėtų ne tik kitaip rekonstruoti – XIX a. Lietuvą mes kuriame kaip gražią ir be galo linksmą vietą, kurioje gyvena daug spalvingų personažų, įvykiai lekia greitu gyvenimo ritmu, o žmonės dažnai nusišypso ir mano, kad gera būti lietuviu.

Kokią auditoriją šis filmas turėtų sudominti – jaunus ar vyresnius žmones?

Pirmiausia taikomės į jaunimą, bet šiaip filmas bus universalus, tad tikimės, kad patiks skirtingų amžiaus grupių auditorijai.

Kas vaidina filme?

Dirbome su nuostabiais profesionaliais aktoriais. Pagrindinius vaidmenis kūrė aktoriai Laisvūnas Raudonis ir Valerijus Jevsejevas, taip pat Panevėžio dramos teatro aktorius Vytautas Kupšys, Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai Valentinas Krulikovskis ir Artūras Aleksejevas, aktoriai Donatas Šimkauskas ir Mindaugas Papinigis, Mantas Cegelskas ir dar būrys kitų – tarp jų daug aktorių iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Kur vyko filmavimo darbai?

Filmavome Valkininkų miške, Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, taip pat Babriškių bažnyčioje ir Semeliškių karčemoje.

Kas tie kiti žmonės, prisidėję prie filmo gimimo? Kaip pavyko suburti komandą?

Iš tiesų reikėtų dar kartą padėkoti kiekvienam, prisidėjusiam prie šio filmo gimimo – visi buvo vienodai svarbūs ir reikalingi. Žmones filmui rinkome daugiausia per pažįstamus, bet buvo nemažai žmonių, tiesiog susidomėjusių mūsų idėja. Prodiuseriai Paulius Juočeris (taip pat studijuojantis Anglijoje) ir Justas Piliponis, neseniai studijas LMTA baigęs operatorius Saulius Lukoševičius, garso režisierius Jonas Jocys, scenaristas ir pirmasis asistentas Simonas Jatkonis, montažo režisierius Tomas Rugys, „Cineveros“ techninė komanda ir dar būrys kitų. Daugiausia – LMTA studentai ir nepriklausomi kino kūrėjai. Be to, mūsų mecenatas – A. Adamkienės fondas ir rėmėjai – tai žmonės, kurių dėka ši idėja buvo įgyvendinta.

Kur ir kada bus galima pamatyti „Knygnešį“?

„Knygnešį“ 2011 m. pradžioje bus galima išvysti kino teatruose, taip pat tikimės, kad jis bus parodytas per nacionalinę televizija, įvairiuose kino festivaliuose ir taps edukaciniu filmu, rodomu Lietuvos mokyklose.

Akimirkos iš filmavimo aikštelės

Skirtumai – akivaizdūs

Tiesa, kad kreipėtės paramos į Kultūros ministeriją, bet iš jos atsakymo taip ir nesulaukėte?

Paramos Vyriausybės neprašėme, bandėme ieškoti rėmėjų kitur. Žmonės Lietuvoje labai dažnai šneka, kad sunku gauti rėmimą. Melas ir netiesa... Tiesiog reikia nebijoti ir bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis. 

Esi vienas iš tų jaunų ambicingų žmonių, kurie išvyko iš Lietuvos. Kodėl taip nutiko? Lietuvoje nematei perspektyvų? Norėjai pagyventi svetur? Pasitaikė proga, kurios negalėjai atsisakyti?

Viskas gerai ir Lietuvoje, bet turbūt svarbiausia tai, ko pats gyvenime nori. Man nepatiko Lietuvos kino mokslo modelis. Be to, patirtis, įgyta gyvenant svetur, neįkainojama. Juolab tai šiokia tokia ekstremali situacija, kai turi viską pradėti pats ir nuo visiško nulio – tavęs niekas nepažįsta, o kartu tai galimybė užmegzti reikiamas pažintis ir įsilieti į vietos multikultūrinę kino bendruomenę, dalytis patirtimi su įvairiausių pasaulio tautų kūrėjais.  

Kodėl apskritai pasirinkai kiną?

Šeima tokia – glaudžiai susijusi su kinu. Tai turbūt buvo pirmasis postūmis. O sulaukęs kokių 14 metų supratau, kad manęs niekas kitas taip nedomina kaip kinas, ir aš noriu daryti tik tai. Nuo to laiko vizija tapo tikrove. 

Kuo ypatingos studijos „University for the Creative Arts“?

Universitetas ypatingas praktikos gausa. Mes visada „kabom ant kameros“, mums suteikiama galimybė padirbėti su įvairiausia technika. Svarbiausia, kad kūrybinė mintis visiškai neribojama – neturime stilistinių apribojimų ar kitų barjerų savo kūrybai. Be to, dėstytojai – patyrę industrijos „vilkai“, kurie draugiškai dalijasi patirtimi, visiškai nesibaimindami galimos konkurencijos ateityje. Bet turbūt svarbiausia, kad mokomės kino ir tik kino – jokių su tuo nesusijusių disciplinų nėra. Universitetas sudaro galimybes padirbėti industrijoje jau nuo pat pirmųjų studijų dienų. Nemažiau svarbu, kad šiame universitete jaučiuosi visiškai laisvas ir nesuvaržytas, o tobulėjimui nestatomos jokios kliūtys.

Galbūt galėtum mokslus Anglijoje palyginti su mokslais Lietuvoje?

Kaip ir minėjau, svarbiausia – praktikos gausa. Nes, mano nuomone, kinas yra pirmiausia praktinis menas, o kad suprastum, kaip jis kuriamas, svarbu nuolat tuo užsiimti praktiškai. Labai gerai, kai dėstytojai neriboja stilistinės laisvės. Dar svarbu, kad čia ugdomi ne teoretikai, o žmonės, kurie bus naudingi industrijai, todėl turime daug kviestinių dėstytojų, kurie nepasakoja apie kino gamybą, iš esmės jie tiesiog dalijasi savo patirtimi. Baigęs universitetą Lietuvoje žmogus turbūt yra teoriškai universaliau išprusęs – jis turi galimybę įsisavinti daug bendrų dalykų, dažnai net nesusijusių su jo specialybe, o čia studentas įgyja nuostabų praktinį išsilavinimą srityje, kurią jis ir pasirinko studijuoti. 

Filmo „Knygnešys“ režisieriui Lietuvos istorija atrodo spalvinga, įdomi ir neatskleista kine.

Įsisukti į verpetą

Girdėjau, esi dirbęs su BBC filmais, dalyvavai kino studijos „Pinewood“ projektuose.

Nieko per daug įspūdingo aš ten nedariau – vienur šviesos stovą palaikydavau, kitur su racija pabėgiodavau – tai daugiau trumpalaikis, bet labai vertingas darbas didelėje filmavimo grupėje. Labai įdomu stebėti, kaip dirba profesionalai, koks etiketas vyrauja kino aikštelėje ir pan.

Kaip pavyko patekti į šį gana prestižinį ir uždarą kino pasaulio ratą?

Padėjo universitetas ir žmonės, kurie yra aplinkui. Kadangi čia esi apsuptas kino žmonių, dažnai tiesiog iš kalbos išeina, kad kažkas turi savaitgaliui darbo, kuriam reikėtų dar vieno ar kelių asmenų. Tada staigiai reikia griebti galimybę, o po kurio laiko šis verpetas įsuka, pasiūlymai ateina patys.

Kurių režisierių kūryba žaviesi?

Jų yra gana daug: Piteris Grinavėjus (Peter Greenaway), Sergejus Parajanovas, Otaras Joselianis, Aleksandras Sokurovas, Fatihas Akinas (Fatih Akin). Iš labiau žinomų turbūt Emiras Kusturica ir Žanas Pjeras Ženė (Jean-Pier Jeunet). Iš lietuvių labiausiai mėgstu Arūno Žebriūno filmus. Manau, yra daug gerų režisierių ir daug gerų filmų, bet visi mes renkamės tai, kas mums labiausiai priimtina tiek temos, tiek stilistikos atžvilgiu. Man ganėtinai svetima Holivudo estetika, taip pat skandinaviškas kino kanonas. Bet visada mielai pasižiūrėsiu Kventino Tarantino (Quentin Tarantino), Denio Boilo (Danny Boyle), Kristoferio Nolano (Christopher Nolano) ar Ingmaro Bergmano (Ingmar Bergman), Larso fon Tryro (Lars von Trier) filmą.

Kokį vieną filmą esi peržiūrėjęs daugiausiai kartų?

Turbūt E. Kusturicos „Katytė balta, o katinas juodas“ arba A. Sokurovo „Rusų arka“.

Kokių turi didžiausių ambicijų ateičiai?

Ambicijų daug, nes ambicija dažniausiai ir yra tai, kas veda į priekį. Per keletą pastarųjų metų supratau, kad netgi labiausiai neįgyvendinama svajonė gali būti lengvai įveikiamas iššūkis, tiesiog reikia užsibrėžti tikslus ir aktyviai jų siekti. Gyvenime galima įgyvendinti viską, tereikia truputėlio sėkmės, pasiryžimo ir, žinoma, šiek tiek gerų žmonių aplink. O artimiausias tikslas – kitą vasarą suksiu pilno metro filmą. 

Vienas kadras ir tūkstančiai statistų

Ką manai apie šiandieninį lietuvišką kiną?

Gal reikėtų pradėti nuo to, kad Lietuvoje per metus sukuriama mažiau pilno metro filmų negu Andoroje ar Albanijoje. Mano nuomone, Lietuvoje turėjome fantastiškų kūrėjų – Vytautą Žalakevičių, A. Žebriūną, Henriką Šablevičių – po jų buvo priimtina tam tikra buitinė, lėta ir skandinaviška kino stilistika, o doram lietuviui tai visiškai netinkama. Bet vėlgi, stilistika – kiekvieno kūrėjo atskiras reikalas.

Didžiausia bėda yra ta, kad filmai kuriami tai mažai visuomenės daliai, kuri juos gali suprasti, dažnai nepaliekama vietos interpretacijai. Daugiau dėmesio reikėtų skirti ir paprastiems žmonėms, nes kokia yra meno paskirtis, jei ne žmonių – žmonėms?..

Dar viena vaidybinio kino bėda – vienodumas. Nors pastaruoju metu kūrėjai pradeda ieškoti kitokių stilistinių sprendimų, o tai teikia vilties. Verta paminėti, kad dokumentinis Lietuvos kinas yra labai išskirtinis ir įdomus.

Kokią turi beprotiškiausią idėją, kurią norėtum užfiksuoti filmavimo kamera?

Nelabai žinau, kas yra beprotiška, o kas ne... (Jonas šypsosi į ūsą ir šelmiškai išsisukinėja nuo atsakymo – LŽ.) Vieno kadro filmas su tūkstančiais statistų būtų įdomus išbandymas...

Labiausiai įstrigusi frazė iš ekrano?

Kartais tyliai po nosimi kuždu frazes iš K. Tarantino „Bulvarinio skaitalo“. Jos universalios ir daug kur tinkamos.

Jei galėtų trumpam virsti kuriuo nors filmų herojumi, režisierius Jonas Trukanas norėtų atsidurti vieno iš Emiro Kusturicos kaimiečių kailyje.

E. Kusturicos kaimietis

Norint kurti kokybišką kino meną reikia labai didelių lėšų. Įsivaizduoji save, sugrįžusį kurti ir gyventi į Lietuvą?

Visiškai taip.

O britiškas gyvenimo būdas tau priimtinas?

Nemėgstu aš nei angliškų pusryčių, nei dviejų kranų sistemos, nei keistų elektros lizdų, bet šiaip viskas čia gerai. Žmonės skirtingi, šypsosi dažnai, drąsos daug prikaupę, priešingai nei tautiečiai, nebijo savęs išreikšti, pasikeisti, pripažinti savo klaidas.

Kaip atrodo tavo įprasta studentiška diena?

Atsikeliu, traukiu į paskaitas, pastudijuoju, bibliotekoje kokią knygą pagriebiu ir filmų trejetą. Keliauju namo, namie dažnai nebestudijuoju, randu kitų užsiėmimų. Dar pafilmuojame kartais.

O studentiškas vakaras?

Priklauso nuo vakaro. Jų labai skirtingų būna. Kartais iki ryto užsitęsia, kartais ryto ir nesulaukiu. Bet šiaip arba namie užsiimu savišvieta, arba kur nors su draugais užsiimu kitais dalykais. (Šypsosi.)

Jei turėtum galimybę, kuriuo filmo herojumi norėtum pabūti vieną dieną?               

Beveik visais pabūčiau, jei tik dienų nemažai duotų. O tiksliau, gal kur pas Emirą Kusturicą vietiniu kaimiečiu – arklą patampyčiau, stikliuku gerklę suvilgyčiau... (Jonas nebesulaiko juoko – LŽ.)