Apie pinigus

Vakar žiūrėjau dokumentinį filmą, kuriame garbūs profesoriai, filosofai ir greičiausiai tiesiog šiek tiek bepročiai kalbėjo apie tai, kad reikėtų išnaikinti pinigus. Jie degino banknotus ir ragino žiūrovus sukilti revoliucijai visame pasaulyje.

Šiandien štai vartau keletą savo mėgstamų leidinių ir mano akį patraukia straipsnis apie auksą. Tad kartu su jo autore leidžiuosi į diskusiją. Ji tvirtina, kad aukso kasyklos Afrikoje žengia koja kojon su karais, visuomenės degradacija ir didėjančiu mirštamumu. Sako, jog šiai industrijai būtina etinė revoliucija. Prisimenu ne vieną matytą reportažą iš tų kasyklų, kur dvokia kruvinu prakaitu, kur žmonių akys atbukusios, o galvose sukasi vienintelė mintis – kad juodžiausio darbo dienos pabaigoje savo rankose jie laikys dolerį. Kartais, labai dažnai, juos apgauna. Į savo ir taip skurdžią buitį jie grįžta leisgyviai ir tuščiomis.

Ir štai turime: estetiškus, konceptualius papuošalus, prabanga alsuojančius gyvenimus vienoje barikadų pusėje ir siaubingą žmonių išnaudojimą kitoje. Galios, turtų, prabangos simbolį Vakarų pasaulyje ir kankinamas darbo sąlygas, nuvertinimą bei žiaurumus Juodajame žemyne.

Auksu finansuojami karai. Auksu paperkamos širdys. Aukso raidėmis išraižomi labiausiai nusipelniusiųjų civilizacijai vardai, aukso medaliai kabinami ant didvyrių kaklų.

Mano minėto dokumentinio filmo kūrėjai tikina, kad ir be aukso galėtume būti laimingi. Net be sidabrinių monetų. Ir viskuo aprūpinti. Tik nebegalėtume galynėtis vieni su kitais savo turtais, galiomis, automobiliais ir aukso grandinėmis. Būtume vienodi, bent jau panašūs. Turėtume tiek, kiek mums tikrai reikia. Ir nė lašo daugiau. Gyventume ekologiškai ir tausotume savo planetą ateities kartoms.

O dabar, anot šio filmo autorių, didžiąją dalį laiko praleidžiame skaičiuodami banknotus. Sukdami galvą, kaip susimokėti sąskaitas, kaip atiduoti paskolas ir kaip nepasiklysti skaičiukų matricoje.

Jei jau visai nuoširdžiai, man darosi neramu, kai bandau įsivaizduoti, kad štai vieną dieną pasaulyje nebelieka pinigų. Atrodo, tai neįmanoma. O gal?.. Ką prarasčiau? Galimybę gauti tai, ko geidžiu, turėti daugiau nei būtina. Bet gal gerai pagalvokite, ar tikrai, kaip rašo diskusiją apie auksą pradėjusi žurnalistė, vis dar geidžiate auksinio žiedelio Valentino dienos proga?

Jūsų – londonietė