Apie tai, ko vyrai nesupras
Niekada negalvojau, kad nusileisiu iki „tokio žemo lygio“ – pradėsiu žiūrėti „Liežuvautoją“… Bet štai kelios dienos nieko neveikimo namie – ir dešimtys serialo serijų jau įžūliai tūno mano kompiuteryje, nervai neišlaiko, aš įsijungiu pirmąją, paskui antrąją, tada trečiąją ir… jau nebegaliu sustot… Apie ką tas serialas? Sunku pasakyti. Turbūt apie turtingų tėvų vaikus, gražius namus, brangius drabužėlius, nesibaigiančius vakarėlius. Truputį primena seną gerą „Beverli Hilsą“, tik veiksmas persikelia į Niujorko aukštuomenės ratą. Kodėl aš žiūriu, nors prisiekinėjau sau: niekada?! Greičiausiai todėl, jog neturiu ko veikti, bet būtų arčiau tiesos, jei prisipažinčiau, kad visos tos suknelės ir kiekvienoje serijoje nepaliaujamai narpliojamos meilės peripetijos… na, jos tiesiog prikausto prie ekrano.
Štai taip prasmingai bėga mano dienos. Tiesa, dar ėmiausi kulinarinių meistrysčių. O čia jau visai ne mano sritis (todėl ir sakau, kad tie 2011-ieji kažkokie keisti...). Pagaliau atsiverčiau keletą kulinarijos knygų, kurios išdidžiai puošia mano namus, bet daugiausia atlieka dekoracijos, o ne PPP (praktiškai pritaikomo prietaiso) funkciją. Bet šį kartą išnaudojau jas kaip reikiant. Išsikepiau pyragėlių (apelsininių ir šokoladinių), pasitiekiau įmantrų makaronų patiekalą, išsiviriau sriubytės. Ech, namuose kvepėjo kaip kokiame prašmatniame restorane!
Kulinariniam įkvėpimui praėjus, paveikta „Liežuvautojos“ (vyrai, žinoma, to nesupras), ėmiausi negailestingos revizijos drabužių spintoje. Paprastai man būna labai sunku paklusti auksinei taisyklei: „Išmesk viską, ko nedėvėjai pastaruosius metus“, tačiau šį kartą aš spintos turinį sumažinau perpus... Patikėkite – skausmingas tik pats procesas, o jo rezultatai – stulbinantys: atsirado tiek vietos naujoms suknelėms! Juk pavasaris sparčiai artėja.
Dar sunkiau nei su drabužiais man sekasi skirtis su senais nuskaitytais žurnalais. Bet ėmiausi ir jų krūvos, mano neįkainojamo lobio, to jaukaus madų, kelionių, interjero, įdomiausių pokalbių ir gražiausių nuotraukų „bardakėlio“, kuris man kažkodėl toks brangus, nors vartytas šimtus kartų. Manijos pirkti žurnalus negaliu (ir net nemėginu) atsikratyti jau daug metų. Man tai – nuostabiausias įkvėpimo, naujų idėjų, netikėtų atradimų šaltinis. Tiesiog didelis, gražus ir truputį sentimentalus mergaitiškas turtas. Vyrai to tikrai nesupras...
Jūsų – londonietė