Apie tobulybę
Kaip jūs įsivaizduojate tobulą rytą? Tobulą tobulos dienos pradžią? Maniškis prasideda ne per anksti, kai dar neprasimerkusi išgirstu už lango čiulbantį pavasarinį paukštelį. Tada pramerkiu vieną akį ir matau pro užuolaidas prasibrauti bandantį saulės ruoželį. Niekur neskubu ir dar gerą pusvalandį mėgaujuosi galimybe tiesiog tingėti.
Bet galiausiai mano nosį pradeda kutenti iš virtuvės atsklindantis gardžiausio pasaulyje omleto kvapas ir arbatos aromatas. Taip, rytą man patinka pradėti ne kavos puodeliu, o gardžia arbata. Kava tegu bus kiek vėliau. Taigi, omletas. Su šviežiomis daržovėmis, ką tik nuskintais prieskonių lapeliais ir riekelė duonos su baltutėliu sviestu. Mmm... Taip gardu seniai nebuvo! Neveltui sakoma, kad tobuliausi dalykai yra patys paprasčiausi. O pusryčiai niekur nežvilgčiojant į laikrodį ir negalvojant, kad po jų laukia penki susitikimai, šūsnis dokumentų ar nesukrautų plytų krūva, – tai dar viena tobulybė. Beje, vos nepamiršau: desertui – mažytis šokoladinis triufelis!
Po tokių gardžių pusryčių nesinori niekur skubėti. Tad su puodeliu arbatos einu į balkoną pasišildyti saulutėje. Kol kas ji dar tokia reta viešnia. Bet jaučiu, kaip pamažu gamta ruošiasi pavasariui ir kedena savo patalus po žiemos miego. Taip ir aš. Kasdien skaičiuoju, kiek minučių liko iki oficialiosios pavasario pradžios.
Taip gurkšnodama arbatą ir paskendusi mintyse apie pavasarį pamažu juntu, kaip aplinkinis pasaulis pradeda krebždėti: kažkas kuria automobilį, elegantiška moteris pėsčiomis skuba į darbą, kaimynė grįžta iš parduotuvės tempdama pilną krepšį pirkinių, senutė tyliai lesina balandžius, o mandagusis vyriškis tiksliai tą pačią valandą kaip visada išveda pasivaikščioti šunį.
Mano puodelyje baigiasi arbata ir aš grįžtu į šiltą kambarį. Jaukiai įsitaisau ant sofos, pasiimu siūlus ir pradedu megzti kažką pūkuotą ir minkštą. Kartais mezgu tiesiog šiaip sau, nežinodama, kas iš to išeis. Kartais tiesiog gera žinoti, kad šiandien didžioji privilegija tinginiauti ir daryti tik tai, ką norisi daryti, ir vėl priklauso man.
Žinau, kad tobulas rytas jau eina į pabaigą. Bet dėl to tikrai nesikraustau iš proto. Žinau, kuo arčiau pavasaris, tuo dažniau rytais girdėsiu čiulbančius paukščius, o vakarais – už lango suokiančias lakštingalas. Ko daugiau reikia tobulai dienai?
Jūsų – londonietė