Apie baimę
Pasidalysiu su Jumis savo baimėmis. Kodėl? Nes ką tik labai išsigandau. Nepasakosiu, kas taip siaubingai išgąsdino – tegu lieka mažytė paslaptis, tik pasakysiu, kad tą akimirką mane visą išpylė šaltutėlis prakaitas. Kaip tada, kai naktį staiga pabundi iš siaubingiausio košmaro, dar gerai nesuvokdamas, jog tai tik sapnas. O po kelių minučių palaimingai užmiegi nusisukęs ant kito šono.
Nieku gyvu nepatikėsiu, kad egzistuoja pasaulyje žmogus, neturintis jokių baimių. Tokių nėra – ir taškas. Baimės bėgant metams keičiasi. Pavyzdžiui, anksčiau kraupiai bijojau senatvės. Man ji atrodė tokia bauginanti ir tokia neišvengiama. Ko gero, didžiausią nerimą kėlė ne susiraukšlėsianti oda, o nereikalingumo jausmas, beprasmiškas dienų stūmimas, belaukiant... kažko, kas ateis taip pat neišvengiamai kaip ir pati senatvė. Bet šiandien jau nebebijau, nes įtikėjau, kad senatvėje leisiuosi į kelionę laivu aplink pasaulį ir lauksiu tik gražiausių saulėlydžių bei kažkur toli horizonte išnyrančio kranto. Taip įveikiau vieną baimę.
Bet kai kurios baimės persekioja visą gyvenimą. Tarkime, nė už ką negalėčiau paliesti gyvatės. Ką jau kalbėti apie kobras, jei vos nenualpau išvydusi miško takeliu lėtai šliaužiantį lietuvišką žalčiuką... Vorų nebijau – tikiu, jie neša laimę. Varlės, musytės ir vabalai – buvę nebuvę. Galiu gyventi greta jų. Bet paniškai bijau kai kurių žmonių. Tam tikro tipo – tų, kurie bet kada gali išnirti iš tamsos ar vidury dienos ir padaryti ką nors bloga. Žinote, kaip toje „Bleiro raganoje“ ar kokiame apokaliptiniame filme, kai pasaulį pamažu pradeda valdyti zombiai. Dažniausiai net eidama sausakimša gatve baugščiai dairausi sau per patį. Panika, kad aplink – ne vienas pamišėlis, niekaip neapleidžia. Tai baimė, kuriai įveikti priešnuodžių vis dar nerandu.
Egzistuoja ir kitokios baimės: medicinos įstaigų, vaikų, praradimo, atsakomybės, vienatvės, baimė būti nesuprastam ar išjuoktam, baimė įsipareigoti, baimė, kad einant gatve ant galvos nukris plyta...
Kartais man atrodo: jei neturėtume tiek daug keistų baimių, per gyvenimą žingsniuotume gerokai linksmiau, koptume į daug statesnius kalnus, perplauktume daug platesnius vandenynus ir, ko gero, mažiau suktume sau galvą dėl to, kas bus rytoj.
Jūsų londonietė