Apie šaldytuvą
Vieną vakarą sėdėjome su draugais jaukiai gurkšnodami raudonąjį vyną, užkandžiavome medaus ir paslaptingų žolelių skonio žaliųjų alyvuogių ir svarstėme: kaip atrodys mūsų šaldytuvų turinys po penkerių metų.
Akivaizdu, kad šiandien baisu ką nors dėti į burną. O nuėjus į prekybos centrą ir vos pradėjus gilintis į tai, kas parašyta ant produktų pakuočių, apima panika! Juk beveik viskas – netikra… Nafta, chemija ir eeeeee… Fu!
Tad kas galėtų paneigti, kad prabėgus penkeriems metams atsidarę šaldytuvą jame rasime konservuotus bespalvius ir beformius gabalus „mėsos“, „sūrio“, „daržovių“. Jie vis dar vadinsis mums įprastais vardais, bet juose jau nebus nė lašelio „gyvo“ maisto. Tik chemija.
Tačiau prie mūsų stalo atsirado ir tokių idealistų, kurie buvo įsitikinę, kad po penkerių metų kur kas daugiau žmonių patys apsirūpins būtiniausiais maisto produktais. Bet tai, ko gero, reikštų, jog pusė miestiečių turėtų išsikelti į kaimą ir tapti ūkininkais. Keli iš jūsų tam ryžtųsi?.. Aš irgi sunkiai įsivaizduoju, kad keliuosi dar saulei nepatekėjus ir slenku melžti karvės... Juk daug smagiau sekmadienio rytą puikiai nusiteikus kulniuoti į ūkininkų turgų. Žinoma, čia irgi atskira šneka – ir ūkininkas ūkininkui nelygu. Užtrunki, kol susirandi „savąjį“, kol užsimezga pasitikėjimas ir kol jis tau išrenka pačias geriausias bulves, pačius gardžiausius obuolius ir patį minkščiausią duonos kepaliuką. O kiek ten apsimetėlių! Pamenu, kaip niršau, kai stiklainėlis „paties tikriausio medaus“ po kiek laiko susicukravo kaip kokia cukraus vata…
Bet grįžkime prie mūsų baltutėlio šaldytuvo. Ir paklauskime dar kartelį: ką pamatysime pravėrę tave po penkerių metų? Kai nuo vyno lengva miglele apsiblaususios draugų akys klausiamai atsisuko į mane, aš tik gūžtelėjau pečiais: o kas man, jei po penkerių metų aš ketinu gyventi Pietų Prancūzijoje, turėti savo prieskonių darželį, rytais braidyti po levandų laukus, o vakarais siurbčioti vyną iš savo vynuogyno, pirkti kumpį iš kaimyno mėsininko, o duoną ir raguolius – iš bičiulio kepėjo. Nors vynas mano taurėje jau baigė išsekti, puikiai prisimenu, kaip skaniai iš tokių mano kalbų tą vakarą kvatojo draugai…
Jūsų – londonietė