Apie gimtadienius
Pakalbėkime apie tai, kaip niekas nesikeičia. Tarsi kokiame prarūgusiame tvenkinyje – reikėtų geros liūties, kad jo vanduo išsivalytų. Tarsi šimtą metų nevėdintoje palėpėje – reikėtų smarkaus vėjo gūsio, kad išpūstų ją nuklojusį storutėlį sluoksnį dulkių. Tarsi apipelijusiame puodelyje, iš kurio kadaise kažkas gėrė arbatą, bet pamiršo išplauti.
Kalbu apie vaikų gimtadienius. Itin svarbią šventę, kuri niekada nebus tokia reikšminga kaip vaikystėje. Vėliau, bėgant metams, ją vis labiau norisi pamiršti, bet vaikystėje... Kodėl ėmiau ir prisiminiau šią šventę, nors jau seniai jos nebešvenčiu? Ogi todėl, kad vakar teko dalyvauti pačiame tikriausiame vaikiškame gimtadienyje. Sugužėjo būrys pabiručių, vienas už kitą gražesnių, beprotiškai smalsių, nelabai suprantančių, kas čia vyksta. Akimirksniu buvo susprogdinti tėvų visą dieną slapta pūsti balionai, šventiniais drabužėliais kruopščiai išvalytos buto grindys, išversta keletas stiklinių saldžiųjų gėrimų, sutraukyta spalvotų karolių apyrankė ir t. t. Veiklos netrūko niekam. Gimtadienio kaltininkė, jau ketverių metukų mergaitė, gavo nesuskaičiuojamą gausybę dovanų. Kaip visada – vienos jai labai patiko, kitos atsainiai skriejo kažkur į kampą. Žodžiu, vaikai dūko ir veikė kažką labai vaikiško, kol visi išvargo ir vienas po kito užsnūdo.
O tada prasidėjo. „Tikrasis šventimas.“ Gimtadienio šventę už savo vaikus nutarė pratęsti tėvai. Įtariu, kad dauguma jų čia ir susirinko žinodami, jog visos šventės turi tęsinius... Žodžiu, suaugusiųjų puota vaikiškais balionais išpuoštame kambaryje tęsėsi, kol sutemo, o paskui vėl pradėjo švisti. Rytą svečiai sprogstančiomis galvomis, tyliai kažką murmėdami po nosimis susirinko savo vaikus ir išsiskirstė namo.
Štai tada ir pagalvojau, kad niekas nesikeičia. Juk visi prisimenate savo gimtadienio šventes. Įtariu, kad jų scenarijus būdavo maždaug toks pat: dovanos, limonadas, tortas, džiaugsmas, žaidimai, nuovargis, o tada – vėl džiaugsmas, alkoholis, torto likučiai, anekdotai, dainos, apsiblaususios akys, tyla...
Tiesą sakant, prisimenu tik vieną savo gimtadienį. Spėju, kad tai buvo koks septintasis. Keista, nes esu tikra, jog jų turėjo būti daugiau. Bet gal todėl ir neprisimenu, kad prisiminti kaip ir nėra ko.