Apie nuotaiką
Būna dienų, kai nesinori ištarti nė žodžio. Kai erzina net už lango ant medžio tupinčios varnos. Kai akis (ir nervus) pradeda badyti šuns plaukai, kurių anksčiau nė nepastebėdavai. Kai nekenti varškės, kurios per daug suvalgei ir dėl to išdygo spuogas. Kai pyksti, rodos, ant viso pasaulio, o labiausiai – ant visai nesiskubinančio pavasario. Norisi saulės ir šilumos, bet lauke siaučia vėjas. Ir tai jau atrodo pasaulio pabaiga. Viena iš daugelio šiandien... Laimė, žinau, kad tokios dienos labai greitai prabėga. Ir gyvenimas vėl pradeda šypsotis. Dažniausiai...
Jei tik būtų koks būdas peršokti tiesiai į kitą dieną, mielai juo pasinaudočiau. Ir be jokios sąžinės graužaties išbraukčiau šią dieną iš savo gyvenimo. Deja, neturiu stebuklingų galių nei burtų lazdelės. Todėl sukandusi dantis vis spoksau pro langą: o gal kas nors tas varnas išbaidys...
Žinau, tai tik bloga nuotaika. Bet kodėl ji visada aplanko tokiu netinkamu metu?! Žinau ir tai, kad galbūt dabar pakaktų vienos ypatingos dainos ir gera nuotaika sugrįžtų. Bet nėra jėgų net spustelėti kompiuterio klavišo, kad ta daina pradėtų skambėti. Ko gero, tai vadinama kūrybine krize. O įsigydamas ją dovanų gauni ir „puikios“ nuotaikos dozę.
Žinau, šią akimirką tikrai nesu vienintelis liūdnas žmogus visame pasaulyje. Kažkam dabar šalta, kažkas alkanas, kažkas nemylimas, kažkas jaučiasi vienišas. Tik savos bėdos turi savybę išsipūsti iki begalybės. Jos visada atrodo pačios didžiausios.
Kas dar galėtų pakeisti šią dieną? Gal skanaus pyrago gabalėlis, netikėtai šiltas žodis, visai nelauktas laiškas, geras filmas, laimėta kelionė, nauja suknelė, ilgai lauktas skambutis, ta ypatinga daina, jei tik šiaip ne taip pavyktų paspausti tą kompiuterio klavišą...
P. S. Sutemo. Mano priešės varnos jau seniai išskrido miegoti, graži daina sukasi jau kokį dešimtą kartą, lauke šilta, ko gero, rytoj bus graži diena. Mano nuotaikai dar toli gražu iki euforijos, bet ir liūdesio jau perpus mažiau. Laimė, tokios dienos praeina taip pat greitai kaip ir ateina.
Jūsų – londonietė