Apie susvetimėjimą
Šįryt su tikru pasigardžiavimu perskaičiau apie britų žurnalistų vykdytą eksperimentą. Viename socialiniame tinklalapyje jie įdėjo dailios ir, žinoma, vienišos 21-ų metų merginos (modelio) nuotrauką. Rezultatas – pernakt žurnalistės pašto dėžutę užplūdo net 1500 vyriškių laiškai.
„Lonely Britain“ (Vieniša Britanija) – tokią išvadą padarė eksperimento autorė, negalėjusi patikėti, kad užuot pakilę nuo kompiuterio ekrano ir išėję pasižmonėti, tūkstančiai vyrų pasiduoda virtualiai iliuzijai. Kas tai – vienatvė, desperacija, susvetimėjimas?
O aš štai prisiminiau, kad prasidėjus krizei buvome guodžiami, jog sunkumai tik suvienys žmones. Tai kodėl šimtai tūkstančių šiandien jaučiasi labiau vieniši nei kada nors anksčiau? Kodėl dešimtys tūkstančių ryžtasi palikti savo jaukius namus ir bėga kuo toliau nuo tos šalies, kuri nė piršto nepajudina, kad kas nors grįžtų?
Krizė tikrai nesuartino, o geriausiu atveju – išskyrė. Blogiausiu – privertė šokti nuo uolos... Vienatvės jausmas ilgam apsigyveno mūsų namuose ir galvose. Susvetimėjome. Užsiauginome milžinišką pavydo jausmą. Užuojautą pakeitė neapykanta. Bet kokį norą bendrauti užmuša nuovargis po įtemptos (dar vienos) dienos. Net ir laiko sau nebeliko. Nes grįžus namo dažniausiai norisi tik atsidaryti šaldytuvą ir užkrimtus šio bei to kristi į lovą.
Sakysite, kalbu kaip koks pervargęs juodadarbis mulas? Na, ne. Laimė, man nereikia dirbti fizinio darbo. Ir pavargstu aš visai ne nuo darbo. Pavargstu, kaip ir daugelis jūsų, nuo nuolatinės įtampos dėl rytojaus. Nuo kažkur viduje visą laiką kirbančių abejonių. O dabar turbūt sakysite, kad nenuspėjami dalykai gyvenimui tik prideda žavesio? Betgi ne! Šiandien mane sužavėtų koks nors labai konkretus ir stabilus pagrindas po kojomis. Mūras, kurio savo aštriais nagučiais nesugebėtų pradraskyti jokia krizė.
Atleiskite už padūsavimus. Pažadu daugiau nebesiskųsti, susitikti bent su vienu seniai matytu draugu, parašyti bent vieną laišką, nebesiklausyti politikų šnekų, leisti sau kokią silpnybę (jau seniai žvalgausi į vieną gražią gėlėtą suknelę...), tamsias mintis kas kartą palikti už namų durų, skaityti tik įkvepiančias istorijas ir nebeabejoti, kad gyvenimas yra gražus net per krizę.
Jūsų – londonietė