Mados kapinėse: nuo kolektyvinio sodo iki mauzoliejaus

Sakoma, kad prieš mirtį, kaip ir prieš Dievą, visi lygūs, tačiau pasivaikščiojus po lietuviškas kapines susidaro įspūdis, kad jos labiau reikalingos gyviesiems pasipuikuoti nei su mirusiais artimaisiais pabendrauti. Lietuviškas kapas – tarsi miniatiūrinis kolektyvinis sodas, todėl kapinėse be kibiro, grėblio, kauptuko ir karučio nepasirodysi. Tarsi į kapines eitume ne atminimo žvakutės artimajam uždegti, o plušti.

Tiesa, kapų priežiūros paslaugas teikiantys žmonės sako, kad kapų mados keičiasi. Jaunimas vis rečiau ten užsuka, todėl artimuosius „užmūrija“ akmenimis.

Kolektyvinį sodą keičia skalda, trinkelės ir akmeninės plokštės

Kapų priežiūra ir apželdinimu užsiimančios įmonės „Kapineta“ direktorius Arnoldas Pukys teigė savo paslaugas kaip tik todėl ir pradėjęs, kad kapinės nebūtų kolektyvinis sodas, į kurį reikia neštis kibirą, grėblį, žemių maišą ir karutį, o į jas būtų einama artimuosius prisiminti, uždegti jiems žvakutę, padėti gėlių. Šiandien lietuviai kapinėse daugiau dirba nei mini artimuosius. „Negaliu pasakyti, kad lengva lietuviams įskiepyti tokį požiūrį, bet per trejus metus jau turime įdirbį“, - tikino pašnekovas.

Anot jo, kapų mados visgi po truputį keičiasi. Dabar jau retas kuris užsako kapavietę, kurioje vyrautų žolytė, samanos ir gėlių darželis. Vis dažniau žmonės, yapač jaunesnis, kurie kapinėse – reti svečiai, stengiasi kapavietes kuo nors padengti, kad jas reikėtų kuo rečiau tvarkyti. Pigiausias ir dažniausias variantas – skalda, o kas turi daugiau pinigų, renkasi akmenines trinkeles arba akmeninę plokštę, gėlėms paliekant tik nedidelį plotelį. Toks kapas esą visais metų laikais atrodo tvarkingai.

„Taip pat populiarūs įvairūs krūmeliai, medeliai, pavyzdžiui, bukmedžiai, kadagiai, miniatiūrinės tujos, pušelės, eglutės, kadangi tuomet kapavietė atrodo gražiai, visada žalia, o priežiūros reikalauja ne daug“, - pasakojo A. Pukys.

Pašnekovas negalėjo prisiminti ypatingesnių, netradicinių užsakymų. Anot jo, lietuviai nenoriai laužo nusistovėjusias kapų dizaino tradicijas – neretai atveda prie kaimyno kapo ir sako: „Noriu taip pat, tik šiek tiek gražiau“. Antkapių spalva Nr. 1 – juoda, toliau seka rausva, pilka, mėlyna. Kitos spalvos pasitaiko itin retai. Pavyzdžiui, kapavietė, kurioje vyrauja geltona spalva, yra didžiulė išimtis.

„Kapinės gal ir nėra ta vieta, kurioje turėtų būti ryškios spalvos. Tradiciškai šviesesnės spalvos pasirenkamos tik jaunesnių žmonių kapams – gal kad jų atminimas būtų šviesesnis“, - svarstė A. Pukys.

Anot verslininko, panašios kapų dizaino tradicijos ir pas mūsų kaimynus lenkus bei latvius, todėl tarp šalių net vyksta prekyba antkapiais. „Taip pat teko pabuvoti Amerikos kapinėse. Kai kurie norėtų, kad ir pas mus tokios būtų. Tačiau Amerikoje yra kapinių, kuriose iš žolytės tik lentelės kyšo, ir yra tokių, kuriose statomi didžiausi paminklai, sodinamos gėlės. Be to, jei Lietuvoje atsirastų tokios kapinės, būtų įvestas ir metinis mokestis už jų priežiūrą. Manau, žmonės dėl to neapsidžiaugtų“, - teigė pašnekovas.

Anot jo, įmonės paslaugomis naudojasi trijų kategorijų žmonės: vieni neturi laiko prižiūrėti kapų, bet gali už jų priežiūrą sumokėti, kiti jau nebeturi sveikatos plušti ir galiausiai emigrantai. Pastaruoju metu populiaresni vienkartiniai užsakymai. Dažniausiai žmonės prašo sutvarkyti kapus prieš Vėlines, Mamos arba Tėvo dienas.

„Dar po kokių 10 metų užsisakyti kapo priežiūrą, ko gera, bus visiškai kasdienė paslauga, kuri bus prieinama daug kam. Mat jauni žmonės negalės visiškai nesirūpinti kapais, nes šventės, kai tradiciškai einama į kapines, išliks. Jau ir šiemet turime keletą užsakymų, kai užsienyje gyvenantys žmonės paprašė uždegti žvakeles ant kapo“, - svarstė pašnekovas.

Paminklas reikalingas tiek, kiek siekia žmonių atmintis

Anot etnologo Liberto Klimkos, dabartinių kapinių vaizdas nė iš tolo neprimena senųjų tradicijų. Anksčiau kiekvienas Lietuvos regionas turėjo savitas antkapių rūšis. Dzūkų kapinaitėse būdavo labai aukšti kryžiai, kurie, išsiskleisdami mediniais spinduliais, konkuruodavo su pušaitėmis. Žemaičių kryžiai buvo kresnesni, kad derėtų su vešlia lapija, o aukštaičiai mėgo, kad kapinėse būtų vienas kitas berželis. Jų kryžiai buvo akmeniniai, liekni, o viršuje – geležinė saulutė.

Dabartiniai vienas nuo kito mažai kuo besiskiriantys antkapiniai paminklai senų tradicijų neturi – tai jau šiuolaikinės visuomenės produktas. Anksčiau, jei ir būdavo akmuo ant kapo, jis būdavo natūralus. Pavyzdžiui, pilkapius apdėdavo akmeniniais vainikais, kad mirusiųjų ir gyvųjų pasaulis bendrautų ir susitiktų tik per didžiąsias šventes.

„Anksčiau ant kapo pastatydavo medinį kryžių, po kokių 50 metų jis supūdavo, nuvirsdavo, būdavo sudeginamas, o toje vietoje jau laidodavo kitą giminaitį. Kiek žmonių atmintis siekia, tiek ir reikalingas paminklas. Kaimo žmonės ant kapų niekada nedarydavo gėlių darželių ir kas antrą dieną nelėkdavo laistyti ar spygliukų rinkti. Tačiau kapinėse būtinai turėdavo būti medžiai, nes medžiu siela iškeliauja į aną pasaulį. Būtent tuo lietuvių kapinės labai skiriasi nuo kitų tautų, ypač patyrusių klajoklinių kultūrų įtaką. O dabar žmonės nervinasi, kad ant kapo rudenį pabiro lapeliai“, - negalėjo atsistebėti pašnekovas.

Jo teigimu, dabartinei kapų puošybai saikas tampa svetimas. Mums reikėtų pasimokyti iš liuteronų, kurie teigia, kad prieš mirtį visi yra lygūs, todėl vienas kapas nuo kito neturi labai skirtis.

„Žinoma, jei žmogus buvo brangus visai Lietuvai, jo kapas gali būti meno kūrinys. Bet jei tai eilinis žmogus, susikūręs gerbūvį gal ne ne visai švariais būdais, ar iš tiesų jam reikia vos ne mauzoliejų įrengti? Mitologiškai mąstant akmuo atskiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Tam jis ir dedamas. Tačiau jeigu tas akmuo labai didelis, tai reiškia, kad nenorime prisiminti to, kuris po tuo akmeniu ilsisi, nenorime su juo bendrauti mintimis ar į šeimos šventę pasikviesti“, - teigė L. Klimka.

Anot etnologo, kitos tautos saikingiau išlaikusios kapų puošybos kultą. Pavyzdžiui, kaimynai estai net savo iškiliausius žmones laidoja miško kapinaitėse. Nėra jokio kapo aptvėrimų, tik akmens plokštė, įleista sulig žeme, o aplink – velėna ir viena kita gėlytė. Po tokias kapines vaikštai kaip po miško parką, taigi yra erdvės, kur minčiai išsiskleisti.