Beveik iš Rusijos, beveik su meile

„From Russia with love“ („Iš Rusijos su meile“) – taip vaidinosi, regis, penktasis Jano Flemingo (Ian Fleming) romanas apie Džeimsą Bondą. Beje, kaip tik būtent ši, o ne kuri nors ankstesnioji, dalis išgarsino ir agentą 007, ir patį rašytoją.

Man gi tenka rašyti apie Lietuvą, kurioje neseniai lankiausi ir kuri akivaizdžiai „slinktelėjo“ Rusijos pusėn. Aiškiausiai tą suvokiau išgirdęs rusišką „popsą“, transliuojamą radijo stoties M-1. Žinia, koks nors „Russkoje radio“ transliavo panašią muzikėlę ir anksčiau, bet dabar tai daro ir lietuviškos stotys. Slinktis, taip sakant, akivaizdi.

Rusijoje per tą laiką susprogo dvi metro stotys, prie Katynės aukų prisijungė a. a. Lenkijos prezidentas Kaczynskis, kurio pavardę Lietuvoje rašyti taip, kaip aš čia parašiau, yra neįstatymiška, o pačioje Lietuvoje surastas Drąsius Kedys. Visiškai negyvas – ir nieko tai nestebina.

Du vienas už kitą trumpiau kirpti – ir kodėl jų niekas nevadina „skustagalviais“? – prokuratūros „buldogai“ pakaitomis ir nelabai sutardami (bent jau vienu metu taip pasirodė) aiškina tautai ir Seimui, kaip vyksta bylos tyrimas. Įdomiausi teiginiai, be abejo, yra šie:

a)      Kedžio mirtis niekam nebuvo naudinga ir tik apsunkina bylos tyrimą.

b)      Kedžio mirtis buvusi nesmurtinė, jokių sužalojimų ant kūno nepastebėta.

Įdomu, ar yra tokių, kurie tuo tiki?

Prokurorų naudotą frazeologiją atkartojau gal ir ne visiškai tiksliai – nesu „valdiškas“ žmogus ir „tos kalbos“ nemoku, tačiau esmė, manau, pagauta. Patikėjus prokurorais (arba dar geriau – pačia prokuratūra), Drąsius Kedys užduso paspringęs vėmalais, kaip kokia „kokso“ su alkoholiu per daug primaišiusi Holivudo žvaigždė, prieš tai dar „parupšnojęs“ pavasarinės tėviškės žolės. Kažin kodėl jis tą darė? Šią detalę atskleidęs Vilniaus „buldogas“ atsakymo nepateikė... Kaunietiškąjį bandyta atstatydinti.

Tačiau yra dalykų, kurie bendrame šurmulyje  – neįtikėtina – lieka nepastebėti. Pavyzdžiui, atrastąjį D. Kedžio kūną jau po to, kai jį morge atpažino artimieji, kažkaip „natūraliai“ išsivežė ne giminės, o prokurorai. Kodėl? Tikriausiai tai numato įstatymas? Jei tikrai taip – o tuo beveik neabejoju – tai dar vienas šiurpus pavyzdys, kaip pagal Lietuvos įstatymus vertinamas žmogus, jeigu jam mirus palaikus kaip savaime suprantamą dalyką gali išsivežti pareigūnai, juos „darinėti“ savo nuožiūra, mėsinėti ir pjaustyti, netgi pavogti kojos kaulą. Šiuos savo teiginius paremiu vien iš oficialių šaltinių surinkta medžiaga, kurios pastarosiomis dienomis tikrai netrūko.

Net nedrąsu garsiai skelbti, kaip atrodo tokia skerdikiška veikla, kai velionio palaikams nupjaunama galva (apie tai žurnalistams kalbėjo palaikus atsiėmę D. Kedžio artimieji), bet kažkaip natūraliai topteli žodžiai „lavono išniekinimas“. O štai kojos kaulo vagystė siūlo praktiškesnes mintis. Pavyzdžiui, sugautas (sulaikytas???) Kedys buvo už tos kojos pririštas arba prikaustytas, todėl kaulas buvo sužalotas. Kas tai per sužalojimas galėtų būti? – paklausite jūs. Na, įjunkime vaizduotę – greičiausiai lūžęs, o gal ir sutrupintas, ką gi daugiau kaului padarysi? Nepamirškime, pats Kedys visą tą laiką buvo iš esmės už įstatymo ribų ir kreiptis pagalbos praktiškai į nieką negalėjo. Daryk su tokiu, ką nori – nepasiskųs. O ir kam skųstis? Prokuratūrai?

Apie tai, kur ir kokį a. a. Kedį rado ir kas šalia jo buvo padėta, nebekartosiu. Nėra reikalo. Štai tokios istorijos šalelėje gimtoj. Visai šalia Rusijos ir dar arčiau Baltarusijos, kurios mieste Breste per viešbučio langus kraičioja Lietuvos saugumo karininkai. Girti, žinoma, kaipgi kitaip?

Liūdnokas apibendrinimas – jei kartais atsitiktų taip, kad dar gyvi būdami užminsite kokiai nors Lietuviškai struktūrai „ant mazolio“ – o jos lyg tyčia labai „mazoliuotos“, kaip rodo pastarojo meto įvykiai – žinokite, jums ne tik bus sugriautas gyvenimas, bet net ir po mirties su jūsų palaikais dar kurį laiką bus daroma, kas kam šauna į galvą. Greičiausiai, „vsio zakonno“ (viskas pagal įstatymą) būdu.

Kita „smulkmena“, kad nei visuomenėje, nei – kaip atrodo – žiniasklaidoje ar teisėsaugos sistemoje niekam per daug nekliuvo, ar tikrai D. Kedys nužudė tuos du žmones. Nors įvykių seka ir nujaučiama logika sako, kad greičiausiai  – ne, prokuratūros laikysena visąlaik pabrėžtinai buvo tokia, kad gaudomas pats tikriausias žmogžudys, o ir visuomenė stojo už D. Kedį būtent dėl šios priežasties – esą gerai padarė, kad tuos „išsigimėlius užvertė“. Tačiau galbūt a. a. Kedį reikėtų užjausti kaip neįtikėtinai daug iškentusį žmogų ir tėvą bei supuvusios sistemos auką, su kuria kartu buvo paaukota ir iš esmės sveika lietuvio nuovoka? Manipuliacinis mechanizmas ir patys purviniausi viešieji ryšiai suveikė taip gerai kaip Stalino laikais. Atrodo, kad veikia ir toliau.

Pabaigai – „saldainiukas“, kurį mums vis bando sumaitinti viena tokia lietuviškos žiniasklaidos priemonė. Jo esmė tokia: pagyvenusi su atletiškos išvaizdos (todėl potencialiu „banditu“) Drąsiumi Kedžiu, jo dukros motina liko viena ir todėl priėmė nesavanaudišką pagalbą iš geraširdžio Kauno verslininko Ūso, kurio fiziniai duomenys, beje, diametraliai priešingi a. a. Kedžio duomenims. Tikriausiai todėl jo širdis tokia gera. Vien iš geraširdiškumo šis Kauno verslininkas ir netgi šiek tiek politikas rūpinosi minėta moterimi ir (galimas daiktas) jos dukrele, dėl ko labai niršo dabar jau velionis Kedys. Tačiau, kaip ir visose pasakose, „blogiukai“ žūsta, o nugali gėris. Ir tenedrįsta niekas tuo abejoti, nes matote patys, kaip nutinka. Štai taip.