Artūras Orlauskas.Apie poetą Justiną Marcinkevičių

Sugalvojo mane tokį

Sugalvojo mane tokį:

Šitaip – gražų, taip – negražų,

Šitaip – gerą, taip – negerą,

Šitaip – didelį, taip – mažą,

Šitaip – linksmą, šitaip – liūdną,

Šitaip – jauną, šitaip – seną,

Dar gerai, kad man pridėjo

Šitiek – paukščio, šitiek – medžio:

Tai žaliuoju, tai siūbuoju,

Tai, savy nutūpęs, čiulbu.

Štai tokios autoironiškos, sąmojingos ir žavios poeto eilės liks mano atmintyje amžinai. Aš visada žavėjausi juo dar nuo gūdžių sovietinių laikų....

Buvo 1983 metų ruduo. Tuometiniame Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute (KPI, dabar KTU) vyko politinės dainos (dabar dainuojamosios poezijos) konkursas. Kartu su Klarku paruošėme dvi dainas. Viena – A. Raščiaus žodžiais „Karai“, o kita – Justino Marcinkevičiaus žodžiais „O, Tėviške“. Patyrimo tokiuose konkursuose mes jau turėjome (prieš metus buvome laimėję III vietą), taigi pasirodėme sėkmingai ir tapome laureatais. Be to, gavome teisę atstovauti KPI respublikiniame aukštųjų mokyklų konkurse Šiauliuose (kur, beje, užėmėme III vietą). Bet kalba ne apie vietas ir konkursus, o įvykius po to. Pirmame konkurse vienas iš komisijos narių buvo partijos sekretorius. Pasibaigus apdovanojimams jis pasikvietė mane ir klausia: „Ką, studente, tu čia dainuoji?“ Aš sakau: „Nesupratau klausimo.“ O jis: „Kokia čia dar tau „Tėviškė“?“ Sakau: „Taigi čia Justino Marcinkevičiaus žodžiai.“ Sekretorius rūsčiai pasižiūrėjo į mane ir sako: „O kas toks tas Marcinkevičius? Iš kur tu jį ištraukei? Ar žinai, kad prisidirbai?“ Aš žiūriu į jį ir nesuprantu, ar jis visiškas durnius, ar raudonasis komisaras tik apsimeta. Matau, kad neapsimeta. Sakau: „Taigi yra išleista knyga, oficialiai, patikrinta cenzūros, legaliai, iš jos ir paėmiau šias eiles.“ Komisaras sekretorius pagalvojo ir sako: „Tai tu rytoj man tą knygą ir atnešk į kabinetą.“

Pirmadienį 9 val. ryto su knyga rankose ateinu į jo kabinetą, o ten manęs jau laukia sekretorius komisaras ir dar vienas rūstaus veido veikėjas. Padedu knygą ant stalo. Abu spokso į ją kaip moteris į variklį atsidariusi automobilio antvožą. Pagaliau sako: „O iš kur tu ją gavai?“ Sakau: „Pirkau knygyne.“ Jie susižvalgo ir tas, dar nematytas, sako: „Tu sakyk tiesą, nes mes patikrinsim. O jei meluoji, lėksi iš instituto už antitarybinę veiklą.“ Sakau: „Tai tikrinkit, nes ten dar kaina likusi.“

 „Gerai, – sako, – gali eiti.“ Išėjau. Ir jie daugiau manęs nekvietė. Bet knygos negrąžino... Teko pirkti kitą.

Justino Marcinkevičiaus eilės jau tais laikais kai kam kėlė šiurpą. Štai tos dainos tekstas:

O TĖVIŠKE...



O tėviške, laukų drugeli margas!

Jau tavo pieva – mano atmintis,

Kur tu skraidai skambi, lengva, spalvinga,

Kaip atlaidų skarelės parugėm.



O tėviške, nuvirtęs vartų stulpe,

Nulūžęs šaukšte, peili be kriaunų,

Takeli, dingstantis vaikystės soduos,

Kur šviečia motinos graži galva.



O tėviške, suskilus tėvo klumpe,

Puodeli šilto pieno vakare,

Sesers maldaknyge, elementoriau,

Į dilgėles nukritęs obuoly.



O tėviške, sudžiūvus duonos rieke,

Ligonio kosuly nakties tamsoj,

Nutrūkęs panti, šiltas karvės snuki,

Komunija, prilipus gomury.



O tėviške, aprūkęs lempos stikle, 

Praplyšus kojine, rugių šlitie,

Kuodeli pakulų, sulos puodyne,

Dūmeli, vinguriuojantis dangun.



O tėviške, kukuojantis beržyne!

Po tavo giliašakne širdimi

Lyg po užkeiktu akmeniu palindo

Vaikystė mano – tai baikštus žaltys.



O tėviške, drugeli mano margas!

Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu

Lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,

Kurių turbūt jau niekam nebereiks.

1974

Pagarbiai

Artūras Orlauskas

P. S. Prasidėjus atgimimui tas sekretorius tapo aktyviu Sąjūdžio dalyviu, vėliau konservatorių partijos nariu... Be žodžių.