Už eurokomisarus, kurie vartosi kaip inkstai taukuose, geriau gyvena tik ES monarchai ir rusų oligarchai
„Išsiųskime senukus į Europą“ - tai jau tradiciniu tapęs posakis apie į karjeros saulėlydį įžengusius politikus, kurie išsiunčiami į Briuselį, kad ten, kaip kokiame nors radioaktyvių atliekų sąvartyne, ramiai praleistų paskutinius darbingus metus. Niekas jais ten nebesidomi. Jiems pakilus į tribūną, išjungiamos kameros ir mikrofonai. Kai kurie iš jų dar turi šiokios tokios įtakos savo tėvynėse. Tačiau dauguma yra anonimai – kaip pilkos pelės, permirkusios nuolatinėje Briuselio dulksnoje.
Vis dėlto toks įvaizdis klaidina – Briuselis toli gražu nėra senų politikos vilkų karšinimo namai. Už Europos Komisijos narius geriau gyvena tik Europos monarchai ir Rusijos oligarchai.
Briuselio komisaras ar komisarė, jei tik nori, gali turėti daugiau įtakos nei vidutinis didžiosios valstybės ministras. Tačiau sunkumų nekyla ir tiems, kurie tiesiog nori „lengvai pagyventi“. Finansiškai jie aprūpinti geriau nei dauguma jų kolegų namie – tų pačių, kurie juos ir „ištrėmė“ į Europą. Įsikūrę Briuselyje, jie gali juoktis iš apgailėtinų algų, kurias uždirba jų kolegos tėvynėse.
Tiesa tokia, kad postas Europos Komisijoje yra svajonių darbas. Gyveni prabangiai, turi nuosavą vairuotoją, asmeninių patarėjų, atstovų ir dar daugybę personalo – net nekalbant apie riebią algą.
Tačiau geriausia dalis prasideda pasibaigus kadencijai Briuselyje. Trejus metus gauni „pereinamuosius“ pinigus – arba kol susirandi geresnį darbą. O pensija tokia, kad gali įsivaizduoti jau numiręs ir patekęs į rojų.
Visame žemyne aidinčios kalbos apie diržų susiveržimą ir pensinio amžiaus didinimą Briuseliui, rodos, negalioja. Miestas maudosi piniguose. Subsidijoms skirtos sąskaitos plyšinėja per siūles ir kartais atrodo, kad ES sunku rasti būdų, kaip išleisti milijardus eurų. Taigi kodėl pareigūnams patiems jų nepasiėmus?
Europos Komisijos būstinėje – masyvioje betono tvirtovėje, vadinamoje Berlaymont'u – visi uždirba padorią algą. Netgi naujokas vertėjas pradeda nuo bazinės 4 190 eurų (14,5 tūkst. litų) per mėnesį algos. Vyresnis pareigūnas gali gauti iki 16 tūkst. eurų (55 tūkst. litų) per mėnesį. Be to, skiriami papildomi priedai gyvenimui užsienyje, būstui, vaikams, mokykloms ir darželiams. Europos mokesčių mokėtojai kasmet moka apie šimtą milijonų eurų privačioms mokykloms, kurias lanko eurokratų atžalos.
Komisijos vadovai, žinoma, uždirba dar daugiau. Bazinė eurokomisaro alga yra 19 910 eurų (69 tūkst. litų). Tie, kurie prie savo pareigų prisideda papildomą viceprezidento titulą, uždirba 22 122 eurus (76 tūkst. litų) arba 240 tūkst. eurų (830 tūkst. litų) per metus.
Komisijos prezidentas José Manuelis Barroso per metus uždirba 304 tūkst. eurų (apie milijoną litų).
Daugelis ES lyderių Briuselyje dar gauna vadinamąją „vietos priemoką“. ES vyriausioji atstovė užsienio reikalams Catherine Ashton, pavyzdžiui, iš viso gauna apie 323 tūkst. eurų (1,1 mln. litų) per metus. Be to, jai priklauso papildomos išmokos būstui ir reprezentacinėms išlaidoms – praktiškai viskam.
Britų darbo klasei atstovaujanti politikė, kuri buvusio leiboristų partijos lyderio Tony Blairo prašymu priėmė baronienės titulą, uždirba daug daugiau nei tokios jos kolegės kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel ar JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. C.Ashton darbas turi ir dar vieną privalumą – jos savaitgaliai Londone su vaikais neretai prasideda ketvirtadienį.
Eurokomisaro postas nėra tarnyba iki gyvos galvos. Paprastai komisarai pakeičiami atitarnavę vieną arba dvi penkerių metų kadencijas. Tad tam, kad jie neįklimptų į ekonominę duobę, jiems priklauso teisė gauti nuo 40 iki 65 proc. jų buvusios bazinės algos – tai yra, apie 10 tūkst. eurų (35 tūkst. litų) per mėnesį – dar trejus metus.Komisijos atstovas neseniai patvirtino, kad tokia labdara skirta „palengvinti jų perėjimą į darbo rinką“. Pranešimas apie šias išmokas pirmą kartą pasirodė vokiečių laikraštyje „Financial Times Deutschland“.
Tik bėda ta, kad tas perėjimas daugeliui nėra toks skausmingas. Kai kurie buvę eurokomisarai paprasčiausiai tęsia politines karjeras tėvynėje. Kiti savo Briuselyje įgytas žinias ir sukauptus kontaktus pasiūlo privačiajam sektoriui. Ten jie visada laukiami – tai puikiai iliustruoja kai kurių šiemet vasarį kadencijas baigusių komisarų likimas.
Buvęs pramonės komisaras Gunteris Verheugenas iš Vokietijos šiuo metu dirba vienam britų bankui, vienam vokiečių bankui, turkų verslo asociacijai ir amerikiečių ryšių su visuomene agentūrai Briuselyje. Be to, kartu su savo buvusiu kanceliarijos viršininku jis įkūrė konsultacijų įmonę.
Buvusi eurokomisarė išorės santykiams Benita Ferrero-Waldner iš Austrijos dabar užima dosniai mokamas vietas Vokietijos draudimo bendrovėje ir Ispanijos energijos kompanijoje. Buvęs vidaus rinkų komisaras Charlie McCreevy dabar priklauso pigių skrydžių bendrovės „Ryanair“ valdybai. Buvusią vartotojų apsaugos eurokomisarę Megleną Kunevą išskėstomis rankomis priėmė vienas Prancūzijos bankas.
Bet praėjusią savaitę pasirodė informacija, kad bent 15 buvusių komisarų gauna išmokas, nors jau seniai yra susiradę darbus. Ekskomisaras iš Vokietijos G.Verheugenas pinigų neėmė. Ir yra buvę atvejų, kai Komisija atsisakė mokėti išmokas – tačiau nemažai buvusių komisarų jas vis dar gauna. Įstatymas jiems jas garantuoja.
Aprūpinta ir eurokomisarų bei kitų aukštų Europos Sąjungos institucijų pareigūnų senatvė. Sistema, bent jau formaliai, nepriekaištinga. Po 16 metų darbo ES institucijose darbuotojui garantuojama maksimali pensija – 70 proc. galutinės algos. Daugeliui aukščiausių tarnautojų tai reiškia 10 tūkst. eurų per mėnesį viršijančią pensiją. Pensiją, už kurią įmokų jiems mokėti nereikia. Žinoma, komisarams sunku ištempti taip ilgai. Tačiau ir jie, jei tik išsilaiko poste vieną penkerių metų kadenciją, turi teisę į pensiją, siekiančią beveik 5 tūkst. eurų per mėnesį.
Vokietijos darbuotojas, net uždirbantis pačią didžiausią algą ir visą gyvenimą mokantis didžiausias įmokas socialinio draudimo sistemai, vis vien neužsidirbtų tokių didelių išmokų. Tačiau tai ne vien Briuselio problema.
Daugelis Vokietijos žmonių niekada net nepriartės prie pensijų, kurias gauna Vokietijos politikai. Bet taip sutvarkytas pasaulis – vieni nustato taisykles, o kiti už jas moka.
Palaukite...





Pasidalink!

Komentarai (0)