Pažeminimą „Hilton“ viešbutyje patyrusi mergina nesirengia tylėti

Didžioji dalis į Jungtinę Karalystę atvykusių ekonominių migrantų geresnio gyvenimo paieškas pradeda vietinėse įdarbinimo agentūrose. Laikini padieniai darbai daugeliui tampa įsitvirtinimo svečioje šalyje pradžia. Alga – minimali, tačiau ir iš jos galima išgyventi, kol pasirodys ilgalaikio darbo pasiūlymas. Kaip su tavimi elgiasi – čia jau dalykai, apie kuriuos merginos stengiasi garsiai nekalbėti, kad neprarastų darbo. Lietuvaitės Jelenos istorija – tokia pat kaip daugumos čia užsidirbti atvykusių merginų: įdarbinimo agentūra merginai pasiūlė darbą „Hilton“ viešbutyje. Tiesa, pabaiga (o ši istorija dar nesibaigė) – šiek tiek kitokia. Skirtingai nei daugelis kitų, branginančių savo darbą labiau nei save, ši darbuotoja nusprendė nesileisti žeminama.

Vietoj pastabos – šaukimas

„2010 metų kovo viduryje užsiregistravau įdarbinimo agentūroje „Calibre“ ir jau kitą dieną sulaukiau skambučio su pasiūlymu dirbti kambarine keturių žvaigždučių viešbutyje „Hilton“, esančiame Žaliajame parke (Green Park) centriniame Londone“, – pasakoja smulkutė 23 metų mergina. Ji buvo perspėta, kad darbinė apranga: juodos kelnės, juodi batai ir juodi viršutiniai drabužiai. Jelena vakarais dirbo kitame viešbutyje, darbas „Hiltone“ jai buvo antras.

„Buvau išdirbusi „Hiltone“ jau tris savaites, kai vieną dieną su kolege Sandra ėjome pietauti“, – pasakoja mergina. Jas sustabdžiusi valdytoja pradėjo reikšti pastabas Jelenos kolegei, jog ši mūvi juodus džinsus. „Nustebino tai, kad užuot mandagiai padariusi pastabą ar įspėjusi, ji iškart pradėjo šaukti“, – prisimena mergina. Vėliau atėjo eilė ir Jelenai.

Valdytoja liepė eiti į persirengimo kambarį ir persivilkti juodomis kelnėmis. Darbuotoja atsakė, kad tai – vienintelė jos turima apranga. Jelenai paklausus, kodėl su ja kalbama pakeltu tonu, išgirdo atsakymą: „Kaip norėsiu, taip šnekėsiu – aš esu tavo viršininkė!“ „Įdomu tai, kad tris savaites dirbau su tais pačiais džinsais, mane matė ir ta, ir kitos valdytojos, bet tai niekam neužkliuvo“, – tvirtina mergina.

Toks pakeltas valdytojos tonas Jeleną užgavo, ji atsisakė kalbėti ir nusisuko. Tada valdytoja pratrūko pykčiu ir pradėjo aiškinti, kaip reikia taisyklingai stovėti ir su ja kalbėti. Galų gale mergina išgirdo: „You are fired“ („Tu atleista“).

Ištikta šoko lietuvaitė nuėjo nusiraminti į virtuvę, tačiau valdytoja atsekė iš paskos ir virtuvėje esančių kitų viešbučio darbuotojų akivaizdoje liepė jai išeiti iš viešbučio.

Negana to, ji pagrasino Jelenai pasirūpinti, kad ši negautų darbo nė viename „Hilton“ viešbutyje.

Grįžusi namo mergina visą dieną verkė.

Jelena tvirtina, kad įtampa tarp kambarinių ir jų prižiūrėtojos buvo jaučiama nuo pat darbo pradžios – šalia jos merginos bijodavo net žodį ištart, o ši elgdavosi kaip karalienė.

Pagrindinė atleidimo priežastis buvo formali: darbuotoja nevilkėjo darbinio drabužio, tačiau lietuvių tvirtinimu, toks dalykas kaip uniforma iki jų atvejo apskritai buvo neapibrėžtas ir atsirado tik praėjus dviem savaitėms nuo atleidimo. „Calibre“ agentūroje buvo pasakyta, kad turėčiau juodas kelnes, juodą viršutinį drabužį ir juodus batus. Nei „Hilton“, nei „Calibre“ nepravedė mokymų naujiems darbuotojams, tad ne tik nebuvau supažindinta su darbų saugos taisyklėmis, bet ir niekas iki galo neišaiškino, kas tai yra „uniforma“, – teigia Jelena.

Patys lietuviai sako, kad jie neakcentavo incidento dėl uniformos – jiems svarbiausia buvo tai, kad „Hilton“ darbuotoja Jeleną pažemino.

Atleido, nes nenulenkė galvos

Atleista iš darbo mergina, pasitarusi su draugu Andriumi, nusprendė netylėti. „Paskambinome lietuvei Rūtai, kuri dirba „Calibre“, paaiškinome padėtį ir pasakėme, kad nesiruošiame tylėti. Jokio oficialaus atsako nei iš jos, nei iš agentūros nesulaukėme.

Manau, kad patyrėme diskriminaciją dėl amžiaus, nes Jelena labai jauna, bei rasinę diskriminaciją, nes nukentėjusioji yra imigrantė“ , – teigia Andrius.

„O tau pačiai kaip atrodo, už ką tave atleido?“, – klausiu. „Už tai, kad atsisakiau su ja kalbėti, o ne atsiprašiau nuolankiai nuleidusi galvą. Gal ji to tikėjosi, tačiau aš neketinau atsiprašyti, nes ji kalbėjo su manimi kaip su skuduru. Aišku, man buvo lengviau, turėjau antrą darbą, todėl nesileidau žeminama“, – sako Jelena.

„Esu įsitikinęs, kad ant visų darbą prarasti bijančių mergaičių taip šaukiama, nepaisant viešbučio, kuriame jos dirba, pavadinimo“, – tvirtina Andrius.

„Ragai ir kanopos“

Nesulaukę atsakymo Jelena ir Andrius parašė oficialų laišką „Calibre“ ir galiausiai buvo pakviesti į agentūrą.

Andrius pasakoja: „Aš ėjau kaip vertėjas, pasiėmiau diktofoną. Pagal įstatymą jie neprivalo sutikti , kad pokalbis būtų įrašytas, tačiau kadangi pasiūlė susitikti, manau, jų sutikimas galėjo būti kaip geros valios ženklas. Vos tik įėjęs į agentūrą supratau patekęs į įstaigą, kurią galima pavadinti „Ragai ir kanopos“. Tokią netvarką ir besikeikiančius darbuotojus oficialioje darbo vietoje retai kur surasi. Nors agentūros savininkė – britė, tačiau ji gyvena Prancūzijoje. Agentūroje mus pasitiko vyras ir moteris, jie paprašė papasakoti, kas atsitiko. Nors iš laiško buvo galima suprasti, kad susitiksime su agentūros savininke, tačiau jos vadovė Louise A. O’Mahony taip ir nepasirodė. Aš iškart paklausiau, ar jie nieko prieš, jeigu įrašinėsiu pokalbį, ir padėjau ant stalo telefoną. Iškart sulaukiau neigiamos moters reakcijos ir „argumentų“, kad „tai nelegalu“. „Nelegalu būtų, jeigu aš būčiau įrašinėjęs slapta“, – juokiasi vaikinas. – To paties paklausiau vyro. Pasinaudojusi proga, kad į ją nežiūriu, moteris staiga griebė telefoną ir pradėjo maigyti mygtukus, norėdama išjungti. Į prašymus atiduoti telefoną ji nereagavo. Neturėjau ką daryti, tik skambinti policijai ir pranešti, kad iš manęs taikosi pavogti telefoną, – prisimena Andrius. – Moteris atvykusiems pareigūnams pradėjo įrodinėti, jog aš bandžiau įrašyti pokalbį, bet staiga pakeitė toną ir pareiškė, esą čia privati valda ir ji norinti, kad mes išeitume.“

Priekaištavo, kad neatsiprašė

Išprašyti lietuviai parašė antrą laišką, kuriame išreiškė pageidavimą susitikti dar kartą. Po kelių dienų iš agentūros buvo gautas atsakymas su naujo susitikimo data ir... išankstinis leidimas pokalbį įrašinėti.

Jelena į pokalbį šį kartą ėjo viena. Kadangi ji sunkiai kalba angliškai, vertėjos pareigas pokalbyje turėjo atlikti ten dirbanti lietuvė Rūta. „Visų pirma, ji nėra kvalifikuota vertėja, visų antra, vos tik prasidėjus pokalbiui, Jelena buvo paprašyta kalbėti tik angliškai. Tai kvaila“, – juokiasi Andrius.

Net ir pasibaigus antrajam pokalbiui viena pusė jautėsi nesupratusi, kita – taip ir neišaiškinusi savo pozicijos. Jelena bandė aiškinti ieškanti teisybės dėl to, kaip su ja elgėsi jos viršininkė. O agentūros vadovė tikino, jog svarbiausia šioje istorijoje tai, kad Jelena nevilkėjo uniformos. Lietuvaitė teigia, kad jai netgi buvo priekaištauta, kodėl ši neatsiprašė valdytojos.

„Ant tavęs niekas neturi teisės šaukti dėl jokios priežasties: ar tu neturi uniformos, ar visus apvogei, ar pasiuntei velniop. Blogiausia, ką jie gali padaryti – atleisti iš darbo. Susirinkimo metu agentūros vadovė tvirtino, kad jie atliko tyrimą ir apklausė incidento metu šalia buvusią Jelenos kolegę Sandrą. „Paaiškėjo, kad iš tikrųjų niekas Sandros neapklausė. Mes patys ją susiradome. Buvo apklausti visai su šiuo incidentu nesusiję darbuotojai.“

Agentūra darbo jau nebesiūlo

Kadangi agentūros vadovė nusprendė, jog dėl visko kalta Jelena, Andrius ryžosi kreiptis į Darbo tribunolą (Employment Tribunal). „Gali kreiptis tiesiai į teismą, bet jeigu teisme pralaimėsi ar tavęs netenkins sprendimas, jau negalėsi kreiptis į tribunolą, – aiškina Andrius. – O po tribunolo gali dar kreiptis į teismą. Be to, ieškinio prieš „Hilton“ viešbutį negalime paduoti Darbo tribunolui, kadangi „Hilton“ nebuvo tiesioginis Jelenos darbdavys. „Hilton“ rengiamės paduoti į teismą dėl to, kad jo darbuotoja pažeminimo Jeleną.“

„Į Darbo tribunolą reikia kreiptis ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo įvykio. Iš pradžių turi išspręsti reikalą su savo darbdaviu. Jeigu nepavyksta – tada eini į tribunolą. Gali pasirodyti, kad užsimanei ir kreipiesi, tačiau taip nėra – ši institucija nori pamatyti visus ieškomo sprendimo tarp abiejų pusių dokumentus“ – tikina vaikinas

Tad dabar jau tikėtis darbo iš „Calibre“ agentūros būtų naivu? „Iš pradžių norėjau nieko nedaryti“, – prisipažįsta Jelena. „Savo dokumentuose tribunolui agentūra teigia, kad per 20 gyvavimo metų nė karto nepasitaikė tokio atvejo“, – pasakoja Andrius. „Dėl to, kad niekas nesiskundžia“, – prideda Jelena. Tiesa, pačioje konflikto pradžioje Jelenai paskambino Rūta, ji siūlė darbą ir atsargiai pasiteiravo, ar Jelena niekur neketina kreiptis dėl šios istorijos. Paaiškėjus, kad ketina, visi darbo pasiūlymai dingo. „Tas pats buvo su mano seserimi. Ji taip pat buvo užsiregistravusi toje agentūroje, tačiau darbo jai niekas nesiūlo.“

 „Manęs nestebina, kad agentūra rūpinasi kompanijų, su kuriomis bendradarbiauja, interesais. Ir taip bus tol, kol visi galvos, jog tai normalu. Bet tai nėra normalu ir taip neturėtų būti“, – tvirtina Andrius.

Kalti visi

Pora laukia tribunolo sprendimo, vėliau rengiasi kreiptis į teisimą. „Jeigu mūsų atvejis būtų pramanai, tribunolas net nebūtų jo svarstęs, – teigia Andrius. – Bet jie nusprendė, kad šis įvykis vertas dėmesio.“

„Kas kaltas, kad šitaip susiklosto situacija? – klausiu. – Agentūra, viešbutis, darbuotojai?“ „Kalti visi. Agentūra kalta, kad nesurengė mokymų. Tai mažiausia, ką ji galėjo padaryti. Viešbutis kaltas, kad ten dirba toks žmogus, nes tokie negali ten dirbti, o mergaitės kaltos, kam leidžia, kad ant jų šauktų.“